2012 m. liepos 27 d., penktadienis

Mėlynių blynai

Dar prieš savaitę, būdama vasarnamyje, ilgėjausi Vilniaus ir maniau, kad jo labai pasiilgau. Dabar, jau penkias dienas būdama Vilniuje, jaučiu kaip beprotiškai pasiilgau Druskininkų. Pasiilgau gryno oro ir miško su mėlynėmis... 
Būdama vasarnamyje kepiau blynus su mėlynėmis, juos valgėme užsipildami pačiu tikriausiu klevų sirupu iš Vermonto, tuo pačiu, kurį gavau dovanų nuo Jūratės. Dažniausiai amerikietiški mėlynių blynai kepami su pasukomis arba pienu ir lydytu sviestu, aš pabandžiau juos kepti tik su riebia grietinėle, rezultatas pranoko mano lūkesčius.


Įkvėpimo sėmiausi iš smittenkitchen.com

4 asmenims:
  • 1 st. šviežių mėlynių
  • 1,5 st. miltų
  • 2 st. riebios grietinėlės (35 % riebumo)
  • 2 kiaušiniai (nedideli)
  • 2 v.š. cukraus
  • 2 a.š. kepimo miltelių
  • 1 a.š. vanilinio cukraus
  • žiupsnelis druskos


Pateikimui: 
  • klevų sirupo arba šviežio medaus
  • šviežių mėlynių


Viename inde išsukau kiaušinius su grietinėle.
Kitame inde sumaišiau sausus produktus: miltus, kepimo miltelius, vanilinį ir paprastą cukrų bei druską.
Išmaišytus sausus produktus subėriau į skystus ir gerai išsukau. Tada į tešlą subėriau švarias mėlynes ir atsargiai sumaišiau, kad mėlynės nesusitrintų ir pasislėptų tešloje.
Įkaitintoje keptuvėje ant vidutinio karštumo ugnies kepiau nedidelius blynus. Blynus kepiau sausoje keptuvėje, jei blynai per greitai pradeda svilti, reiškia kepate per karštoje keptuvėje. Blynus ant kitos pusės reikia versti kai ant nekeptos blyno pusės pradeda kilti burbuliukai.
Blynus dėjome vieną ant kito, gardinome klevų sirupu ir likusiomis mėlynėmis, valgėme užsigerdami mėtų arbata. Vieni iš skaniausių, mano keptų, savaitgalio blynų.


P.S. Tobuli mėlynių blynai, kurie patiko visiems, kas juos valgė. Žinant, kad jie kepami tik su grietinėle, kiek graužia sąžinė, dėl kalorijų skaičiaus, bet valgant riebumo juose visiškai nesijaučia.

Skanių blynų su mėlynėmis!

2012 m. liepos 24 d., antradienis

Crostini su voveraitėmis

Kartais būna taip, kad niekaip nesirašo, mintys tiesiog užsirakina galvoje ir niekaip nenori iš jos išlįsti. O kartais būna taip, kad niekaip nesifotografuoja, t.y. fotografuojasi, bet ne taip gerai, kaip norėtųsi. Dažnai tenka maistą fotografuoti vakarais, kai saulės šviesos jau nepakanka, o dar dažniau tenka skubėti, nes maistas šąla, draugai ir šeima laukia, vaikai zyzia. O tada turiu tokius vaizdus, kurių ilgai nesiryžtu viešai rodyti. Taip buvo ir su šiuo receptu, pasižiūriu į nuotraukas ir atidedu rašymą kitai dienai, o kitą dieną vėl viskas kartojasi ta pačia eiga. Bet receptu visgi pasidalinti norisi, nes jis tikrai geras...


Šiuos voveraičių crostini ruošiau Cobb kepsninėje. Pasistatėme ją tiesiai ant stalo, kaip kokį fondiu indą ir mėgavomės kepimu. Visi sėdim, kepam, plepam... Puiki idėja vasaros vakarienei lauko terasoje ar balkone, nes ši kepsninė tinka ten, kur neįmanoma naudotis įprasta kepsnine. Voveraitės kuo puikiausiai iškepė folijos maišeliuose ant kepsninės, o ant žarijų skrudinta duona buvo daug skanesnė ir traškesnė nei kepta orkaitėje, o dar ir dūmais kvepėjo...


4 asmenims:
Voveraičių maišeliams (2 vnt):
  • 1 l. šviežių voveraičių
  • 50 g. sviesto
  • ryšelio šviežių svogūnų laiškų
  • 2 česnako skiltelių
  • ryšelio šviežių krapų
  • kelių šviežių čiobrelių šakelių
  • maltų juodųjų pipirų ir druskos (pagal skonį)
  • folijos (kepimui)
Skrudintai duonai:
  • 2 vnt. prancūziškos duonos baguette
  • kelių česnako skiltelių
  • šviežių čiobrelio šakelių (papuošimui)
  • tarkuoto sūrio „Džiugas“ (apibarstymui, bet nebūtinai)


Voveraites nuploviau, dideles suplėšiau, o mažas palikau sveikas.
Svogūnų laiškus supjausčiau, česnakus, krapus ir čiobrelius kartu sukapojau ir sumaišiau su voveraitėmis, viską skaninau prieskoniais.
Atplėšiau du didelius folijos lapus, ant kurių subėriau pusiau padalintas voveraites, o ant kiekvieno uždėjau po sviesto gabalėlį. Foliją perlenkiau pusiau ir suformavau keturkampius krepšelius, kurių kraštelius gerai užsukau, kad kepant voveraičių sultys neišbėgtų.
Ant kepsninės dėjau folijos maišelius su voveraitėmis ir kepiau apie 15 minučių uždengusi kepsninės dangtį, kol maišeliai išsipūtė (matosi nuotraukoje).
Kol voveraitės kepė susipjausčiau įstrižai prancūziškas baguette, česnako skilteles perpjoviau pusiau (kad būtų patogiau duoną įtrinti).
Kai abudu maišeliai su voveraitėmis iškepė ant Cobb grotelių skrudinome duoną iš abiejų pusių.
Galiausiai kiekvienas sau darėmės po crostini: duoną pasitrynėme perpjauta česnako skiltele ant viršaus dėjomės folijoje keptų voveraičių, puošėme ir skaninome šviežiais čiobreliais ir tarkuotu sūriu „Džiugas“.

P.S. Jas valgėme užsigerdami baltu vynu, puikios ir nereikalaujančios daug darbo užkandėlės, kurias gaminant kartu, dar lieka daug laiko ir bendravimui.

Skanių voveraičių!

2012 m. liepos 19 d., ketvirtadienis

Dzūkiška voveraičių sriuba

Be šios sriubos niekaip neįsivaizduoju savo vasaros. Tik pavadinimas jai labiau lepeškų arba voveruškų sriuba priliptų. Ji paprasta, kaip atlapaširdžiai dzūkeliai ir nepaprasta, kaip Dzūkijos gamta, o jos skonis toks pažįstamas ir savas. Kas gi lietingą vasaros dieną galėtų būti geriau už šiltą sriubą su jaunomis morkomis ir bulvėmis bei šviežiomis, ką tik miške rinktomis, voveraitėmis? Geriau būtų, jei šią sriubą man, kaip ir vaikystėje, išvirtų močiutė, jos lepeškų sriuba man visad išliks pati skaniausia...


6 asmenims:
  • 0,5 l. šviežių voveraičių
  • 4 v.š. kvietinių kruopų
  • 2 l. daržovių sultinio
  • pundelis šviežių morkų
  • kelios šviežių svogūnų galvutės
  • 2-3 šviežios bulvės
  • keli lauro lapai ir juodųjų pipirų žirneliai
  • po saujelę pjaustytų krapų ir petražolių
  • druskos (pagal skonį)
  • keli šaukštai sviesto (kepimui)


Voveraites perrinkau ir nuploviau. Morkas ir bulves nuploviau su kempine (jų skusti juk dar nereikia) ir susmulkinau. Svogūną smulkiai supjausčiau. Kvietines kruopas perploviau rėtyje.
Puode išlydžiau sviestą ir jame apkepiau svogūnus, tada subėriau morkas, kai jos lengvai apkepė subėriau voveraites. Kai daržovės su grybais lengvai, kelias minutes, pasitroškino, supyliau sultinį.
Sultiniui užvirus sudėjau pjaustytas bulves ir kvietines kruopas bei sausus prieskonius. Sriuba išvirė per kokias 20 minučių.
Išvirusią sriubą gardinau šviežiomis kapotomis žolelėmis ir palikau dešimčiai minučių „pailsėti“.
Prie šios sriubos labiausiai tinka riebios grietinės šaukštas ir juodos duonos riekė.

P.S. Neturiu ką daugiau ir pridurti, tiesiog jaukiai skani ir vaikyste kvepianti voveraičių sriuba.

Skanios sriubos!

2012 m. liepos 18 d., trečiadienis

Pica su šviežiomis voveraitėmis

Dar viena puiki naminė pica, šį kart su šviežiomis voveraitėmis. Mėgstu picas su grybais, bet ne su tais išbalusiais iš prekybos centrų, o su tikrais grybais, kurie miškuose auga ir šviežiai kvepia. Žiemą dažnai kepu picą su džiovintais baravykais, rudenį į picą įmetu šviežių baravykų, o šią vasarą išbandžiau picą su šviežiomis voveraitėmis. Šiai picai geriau naudoti vidutinio dydžio voveraites, kurias galima suplėšyti (jos lengvai plėšosi, kaip kokios sūrio lazdelės), o visai mažų suplėšyti nepavyks. Suplėšytos voveraitės geriau sugers aliejų ir prieskonius, bei gražiau atrodys, nei supjaustytos. Voveraitės puikiai iškepa ant picos, mes šią picą kepėme lauko kepsninėje, kaip ir picą su mėlynuoju sūriu ir mėlynėmis, bet ji kuo puikiausiai iškeps ir orkaitėje.


Picos pagrindo receptas čia.

Picos viršui:
  • 2 v.š. riebios grietinės
  • 1 v.š. pesto padažo (naudojau naminį bazilikų-rukolos)
  • 0,5 l. šviežių vidutinio dydžio voveraičių
  • 2 v.š. ypač gryno alyvuogių aliejaus
  • ryšelio svogūnų laiškų
  • kelių šviežių čiobrelių šakelių
  • maltų juodųjų pipirų, druskos (pagal skonį)
  • 50 g. tarkuoto sūrio „Džiugas“


Picos pagrindą gaminau pagal šį receptą.
Voveraites švariai perrinkau ir nuploviau po tekančiu vandeniu. Švarias voveraites suplėšiau pailgais vidutinio dydžio gabalėliais.
Suplėšytas voveraites apšlaksčiau alyvuogių aliejumi, skaninau druska ir pipirais bei sumaišiau su pjaustytais svogūnų laiškais ir šviežiais čiobreliais. Taip paruoštus grybus palikau marinuotis valandėlei. Kol picos tešla iškilo ir voveraitės pasimarinavo.
Kai tešla iškilo, suformavau picos apskritimą.
Grietinę sumaišiau su pesto padažu ir gautu mišiniu aptepiau picos pagrindą.
Ant viršaus bėriau voveraites su prieskoniais, ant voveraičių tarkuotą kietąjį sūrį, o ant sūrio dar kiek užbarsčiau šviežių čiobrelių.
Mes šį kartą picą kepėme lauko kepsninėje, kaip tai daryti esu aprašiusi čia. Jei kepsite picą orkaitėje, kepkite ją apie 15-20 minučių 200 laipsnių karštyje.
Iškepusią picą apibarstykite rukolos lapeliais ir mėgaukitės miško skonio pica.


P.S. Nebijokite ir drąsiai žalias voveraites dėkite ant picos pagrindo, tai tokie grybai, kurių prieš tai tikrai nereikia apvirti. Man ši pica labai patiko, tikras vasaros atradimas. Mano vyras pareiškė, kad jam visgi labiau patiktų paprasčiausiai su grietine keptos voveraitės, nei voveraitės ant picos. O mano sūnų, kuris yra didelis picų, bet menkas voveraičių gerbėjas, ši pica sužavėjo ir jis pagaliau pamėgo voveraites.

Skanių voveraičių!

2012 m. liepos 16 d., pirmadienis

Kepsninės malonumai: pica su mėlynuoju sūriu ir mėlynėmis

Penktadienio vakarais mes visad kepam picą. Jau ne pirmi metai tęsiame šią tradiciją, kuria ypatingai džiaugiasi vaikai. Kai tik artėja penktadienis iš sūnaus visad susilaukiu klausimo „kokią picą kepsim šį penktadienį?“. Kai persikėlėme atostogauti į vasarnamį, mūsų penktadienio tradicijai iškilo grėsmė, nes čia neturime orkaitės, todėl įsigudrinome picas kepti lauko kepsninėje. Kepsninėje su dangčiu, kepant picą ant netiesioginės ugnies, galima pasiekti išties puikių rezultatų, nes ji gaunasi traški ir su dūmo kvapu. Tokią picą geriausiai kepti ant picos akmens (vis dar svajoju jį įsigyti), o jo neturint, ant skylėtų picos kepimui skirtų formų. Esu bandžiusi kepti picą ir tiesiai ant kepsninės grotelių, bet kepimas picos formoje visgi man pasirodė patogesnis. Dažniausiai viena pica būna skirta vaikams, ją gaminasi jie patys pagal savo fantaziją ir šaldytuvo turinį, o antrąją mes su vyru kepamės sau, ir visad kokią netradicinę, kurios vaikai nelabai nori. Šį kart sau kepėme picą su mėlynuoju pelėsiniu sūriu ir marinuotomis balzaminiame acte mėlynėmis.


Picos pagrindo receptas čia

Picos viršui:
  • 2 v.š. pesto padažo (maniškis buvo naminis bazilikų-rukolos)
  • 100 g. sūrio „Memel Blue“
  • kelios saujos tarkuoto sūrio „Džiugas“
  • 4 v.š. šviežių mėlynių
  • 2 v.š. balzaminio acto (kuo geresnio)
  • kelios saujos šviežių rukolos lapelių
  • šviežių čiobrelių šakelių
  • maltų juodųjų pipirų


Prieš gamindama picos pagrindą mėlynes užpyliau balzaminiu actu, jei jūsų actas nėra labai geras, įberkite į jį šaukštelį rudojo cukraus.
Kaip gaminti picos pagrindą šį kart nesikartosiu, jo receptas čia.
Pakilusią picos tešlą rankomis ištampiau picos kepimo formoje.
Tešlos pagrindą ištepiau pesto padažu, užmečiau laužytą mėlynąjį sūrį, apibarsčiau tarkuotu sūriu „Džiugas“ ir čiobreliais bei maltais pipirais.
Kepsninėje įkaitinome anglis ir paruošėme ją kepimui ant netiesioginės ugnies t.y., kai anglys rusena vienoje kepsninės pusėje, o pica kepa kitoje pusėje, ne virš tiesioginių anglių, o šalia jų. Taip kepama pica, uždengus kepsninės dangtį, iškepa per 15-20 minučių, bet reikia nuolat stebėti picos pagrindą, kad jis neperkeptų. Įdaras ant picos viršaus puikiai iškepa, o sūris išsilydo.
Iškepusią picą apibėriau švariais rukolos lapeliais ir marinuotomis balzaminiame acte mėlynėmis.


P.S. Tokią picą, aišku, galite išsikepti ir orkaitėje. Mes su vyru ją kepėme jau ne pirmą kartą, nes tai tikrai skani pica, nors ir visai netradicinė, bet labai tinkanti prie kvapnaus baltojo vyno. Ši pica puikus mėlynojo pelėsinio sūrio, mėlynių ir rukolos derinys.

Skanaus!

2012 m. liepos 11 d., trečiadienis

Kepsninės malonumai: keptas kamambero sūris su levandomis, čiobreliais ir marinuotomis mėlynėmis

Nepaprastas tas miestas Druskininkai! Ir ne tik dėl šokančių pagal muziką spalvotų fontanų, ir ne todėl, jog jame tiesiog miesto parke galima pasirinkti mėlynių bei žemuogių, o dabar jau ir aviečių. Vasaroti čia suvažiuoja daug žmonių iš visos Lietuvos ir ne tik iš jos. Čia sutinku jau seniai matytus žmones, kurių Vilniuje nesutinku metų metus, ir tuos kurių niekad nebuvau mačiusi anksčiau, o tik bendravusi virtualioje erdvėje. Visai neseniai turėjau progos pabendrauti su Aušra iš Tarp vėjo gūsių. Ji paliko man jaukaus ir šilto žmogus įspūdį, jau iš pirmo pasimatymo suradome daug bendro, o dovanų gavau labai gražiai supakuotos Aušros firminės gilių kavos. Ta kava tai labai labai gera, užsikrėčiau ir aš ja, būtinai gaminsiu šį rudenį, jau net ąžuolą, esantį arčiausiai vasarnamio nusižiūrėjau, beliko tik gilių sulaukti. O visai prieš kelias dienas buvau sutikusi Jūratę, kuri atostogauti atvyko iš Jungtinių Valstijų, su ja jau kuris laikas bendraujame virtualiai Sezoninėje Virtuvėje. Susipažinau ir su Jūratės vyru Columbia, kuris būdamas amerikietis ne tik mokosi lietuvių kalbos, bet ir yra išleidęs kelionių vadovą apie Lietuvą . Jei sekate maisto tinklaraštininkų gyvenimą, tai atpažinsite, jog tai ta pati Jūratė, Aušros iš Vaikai ir Vanilė draugė, pas kurią vykdavo skanūs judviejų ketvirtadieniai. Nuo Jūratės lauktuvių gavau net kelių rūšių klevų sirupo (labai labai tikras ir labai labai skanus), migdolų riešutų sviesto, skaninto klevų sirupu (vaikai jau baigia išlaižyti) ir puikiojo šokoladinio balzaminio acto (labai aromatingas ir labai tinkantis prie uogų). Kaip tik tą šokoladu kvepiantį actą ir naudojau mėlynių marinavimui, keptam kamambero sūriui skaninti.


Kamambero sūrį šį kart kepiau Cobb kepsninėje, kurią pakurti lengvai sugebėtų net niekad laužo nekūrusios moterys ir merginos. Džiaugiuosi, kad dabar be jokio vargo aš pati, be vyro pagalbos, kada panorėjusi, galiu ją užsikurti. Cobb kepsninei pakanka tik dešimties anglies briketėlių (taigi standartinio anglies briketų maišo užteka net dešimčiai kartų), o kaitros kepimui užteks daugiau nei valandai. Kadangi sūriui iškepti nereikia labai kaitrios ugnies, šį kart pakako ir aštuonių anglies briketų. Kamamberą kepiau ant pakeltų grotelių ir uždengusi dangtį, kad šiluma išsiskaidytų ir susidarytų orkaitės efektas. Sūris puikiai iškepė, jį gardinau šokoladiniame balzaminiame acte marinuotomis mėlynėmis, kurį gavau dovanų nuo Jūratės.


2 asmenims:
  • 2 kamambero sūriai
  • kelios šviežios levandos šakelės
  • kelios šviežių citrininių čiobrelių šakelės
  • keli šaukštai kokybiško alyvuogių aliejaus
  • maltų pipirų mišinio
  • folijos (įvyniojimui)
Marinuotoms mėlynėms:
  • 4 v.š. šviežių mėlynių
  • 2 v.š. kokybiško balzaminio acto
  • malto cinamono (visai nedaug)


Pirmiausiai šviežias mėlynes užpyliau balzaminiu actu ir lengvai apibarsčiau cinamonu, bei pastačiau kelioms valandėlėms marinuotis.
Sūrius išvyniojau ir perdėjau ant atplėštų folijos gabalėlių. Sūrio viršuje apipjoviau apskritimą, kad kraštuose liktų po centimetrą. Į apipjautas ertmes prigrūdau čiobrelio šakelių, ant viršaus apibarsčiau trintais levandų žiedais ir maltais pipirais bei apšlaksčiau alyvuogių aliejumi.
Sūrius kepiau kepsninėje uždengusi dangtį apie 15-20 minučių, kol jie apkepė ir suminkštėjo.
Sūriams iškepus nuėmiau apipjautą žievelę ir ant išsilydžiusio sūrio užbarsčiau pasimarinavusių mėlynių (pačio acto, kuriame marinavosi uogos geriau nepilti). Sūrį kabinome duonos lazdelėmis, tai pat gerai būtų tikusi ir šviežia balta duona.


P.S. Iškepto sūrio skonis labai priklauso nuo pačio sūrio kokybės. Pirmą kartą kepiau „President“ firmos sūrius, tai skonis tikrai buvo puikus, o antrą kartą jau „Turek“ gamintojo, jų skonis buvo jau ne tas :) Taip kepti sūrius galite ir bet kokioje kepsninėje su dangčiu ant netiesioginės ugnies. Mėlynes marinuokite kuo geresnės kokybės balzaminiame acte, jei jis ne toks geras, papildomai jį skaninkite cukrumi arba medumi.

Skanaus!

2012 m. liepos 4 d., trečiadienis

Jogurtinė panna cotta su miško uogomis ir medumi

Jau kuris laikas kiekvieną rytą sutinku miške su tuščiu indeliu, skirtu miško uogoms. Mano rytas ne toks ir ankstyvas, bet išgirsti rytinius paukščius ir pasidžiaugti tarp pušų krintančiais saulės spinduliais dar suspėju. Uogų rinkimas jau tapo kas rytiniu mano ritualu, tuo labiau, kad gyvenu beveik pačiame miške, tai eiti niekur toli ir nereikia. Kol vaikai dar sapnuoja paskutinį sapną, parenku žemuogių ir mėlynių vėlyviems pusryčiams. Šį kart dalį uogų atidėjau popiečio desertui.
Labai mėgstu panna cotta su įvairiomis uogoms, nors ir be jų galėčiau ją kabliuoti nesustodama. Seniai norėjau išbandyti lengvesnį šio deserto variantą, kuriame riebi grietinėlė pakeičiama jogurtu. Juk kai šilta taip norisi kažko lengvesnio ir gaivesnio. Jogurtinis panna cotta skonis gavosi kitoks nei įprasta, nors toks pats skanus.


Receptas adaptuotas pagal jolicious.net

4 desertams:
  • 1 st. graikiško tiršto jogurto
  • 1 st. neriebios (13%) grietinėlės
  • 1 st. pieno
  • 3 a.š. cukraus
  • 1 a.š. vanilinio cukraus
  • 10 g. želatinos
  • 3 v.š. vandens (želatinos brinkinimui)


Pateikimui:
  • žemuogių ir mėlynių (ar kitų sezoninių uogų)
  • šviežio medaus


Pirmiausiai želatiną užpyliau vandeniu, kad išbrinktų.
Pieną ir grietinėlę užkaitinau puode iki virimo, pridėjau vanilinio ir paprasto cukraus.
Kiek praaušusiame piene su grietinėle ištirpinau išbrinkusią želatiną ir sukrėčiau graikišką jogurtą, bei gerai išmaišiau.
Paruoštą masę išpilsčiau į keturis indelius ir palikau nakčiai stingti.
Sustingusį desertą užbėriau mėlynėmis ir žemuogėmis bei apliejau skystu medumi.

P.S. Man ši „lengvesnė“ panna cotta versija - tobulas vasaros desertas. Kadangi labai mėgstu jogurtą, šis lengvesnis skonis man labai tiko ir patiko. Vaikai visgi pasisakė už tradicinę riebią panna cottą ir kitam kartu užsiprašė įprasto varianto.

Skanių desertų!

2012 m. liepos 3 d., antradienis

Rabarbarų uogienės: su braškėmis ir šildančiais prieskoniais

Rabarbarai jau visai baigiasi, pas vieną močiutę turguje dar užtikau storokų rabarbarų, sakė kad jau visai paskutiniai. Tai ir susigundžiau parsinešti visą glėbį ilgiausių kotų namo. Kadangi jau pats laikas būtų atidaryti uogienių virimo sezoną, viriau rabarbarų-braškių uogienę su vanile. Kiek anksčiau buvau virusi rabarbarus su šildančiais prieskoniais. Kadangi to recepto taip ir nespėjau įkelti, aprašysiu ir jį dabar. Tą ankstesnę rabarbarienę (visai neblogai skamba) viriau su cinamonu, imbieru ir apelsinų žievele. Abi uogienės gavosi labai skirtingos, bet labai skanios.


Rabarbarų-braškių uogienei:
  • 1 kg rabarbarų
  • 1 kg braškių
  • 2 a.š. vanilinio cukraus (bet geriau būtų viena vanilės ankštis)
  • 1,5 kg cukraus
  • 1 v.š. citrinos sulčių


Rabarbarų-šildančių prieskonių uogienei:
  • 2 kg rabarbarų
  • 1,5 kg. cukraus
  • 1 apelsinas
  • 2 a.š. malto imbiero
  • 2 a.š. malto cinamono
  • 1 v.š. citrinos sulčių


Nulupau, nuploviau rabarbarus ir juos supjausčiau.
Rabarbarų-braškių uogienės sudedamąsias dalis sudėjau virti į puodą. Karts nuo karto pamaišydama viriau ant vidutinės ugnies. Kai užvirė viriau apie pusvalandį, kol sultys kiek nugaravo ir uogienė sutirštėjo. Supilsčiau į sterilius indelius.
Su rabarbarų-šildančių prieskonių uogiene viskas tas pats. Pjaustytus rabarbarus su cukrumi ir prieskoniais bei smulkiai nutarkuota apelsino žievele, išspaustomis jo sultimis viriau apie pusvalandį. Supilsčiau į sterilizuotus indelius ir pasidėjau žiemai.
Abi uogienės gavosi ganėtinai tirštos. Braškes virti kartu su rabarbarais labai patogu, nes jie suteikia joms gaivumo ir tirštumo. O rabarbarai su prieskoniais gavosi labai aromatingi, apelsinas su cinamonu ir imbieru, rabarbarus paverčia neatpažįstamai kvapniais, labai tiks šaltiems žiemos vakarams.

Skanių uogienių!