Raudonųjų serbentų drebučiai

Pagaliau sugrįžau iš ilgųjų atostogų kaime. Grįžau ne viena, o su visu kalnu stiklainių stiklainėlių, bus ką, šaltą žiemą prisiminti. Dėkui, vyro močiutei, kad dar yra ką į tuos stiklainėlius kišti... viskas sava, šviežia, ką tik iš lysvės... Gal ir vėlokai, bet dalinuosi kaime užgyventu savo turtu...

Labai klasikinė, ta raudonųjų serbentų uogienė, turbūt, anksčiau kiekvienuose namuose būdavo verdama. Pas mus jos visad labai daug buvo, vis nesuvalgydavom iki pavasario, pabodo mamai ją be reikalo virti ir gal kokias dešimt žiemų be jos gyvenom. Visai neseniai, prieš kelis metelius, taip užsimaniau tų vaikystės serbentų drebučių, tai iki dabar, kiekvieną vasarą ir vėl juos verdu, tik po ne daug, kad nespėtų atsibosti. Po visų gelfix'ų, ji tikras stebuklas, pati, be jokios pagalbos, kuo puikiausiai sustingsta, mat serbentuose pektino sočiai. Galėtų tie serbentai, pektino nors dalelę ir braškėms perleist :) Šį kart tradicinį saldžiarūgštį serbentų skonį dar vanile praturtinau...

• 1 l. raudonųjų serbentų sulčių
• 1 l. cukraus
• 1 vanilės ankštis

Pilnai prinokusius serbentus paruošiau sulčių spaudimui. Sultis spaudžiau greituoju būdu su elektrine sulčiaspaude (maniškė turi 5 greičius, iš kurių pirmasis skirtas uogoms), galima ir senoviniu būdu, pavirti ir gerai per medžiagą nusunkti. Mano, kad ir išspausti serbentai, bet dar pakankamai drėgni buvo, tai supyliau juos į rėtį, kad paskutiniai sulčių lašai nuvarvėtų. Sultis lygiomis dalimis su cukrumi ir vanilės ankštimi užviriau ir paviriau apie 15 minučių. Reikėtų išbandyti, ar jau pakankamai stingsta, įpilant šaukštą uogienės į lėkštelę ir palaukiant, kol pilnai atauš. Jeigu sustingta, tai pats laikas drebučiams į sterilius stiklainėlius keliauti. Stiklainėlių iš karto užsukti nereikėtų, uogienė turi pravėsti ir pilnai sustingti, o sustingusią galima jau ir užsukti.

Dar keli kaimiški, širdžiai mieli vaizdai...

Smagaus uogienių virimo!