2010 m. gruodžio 31 d., penktadienis

Naujametiniai šampano purslai

Kada jau kada, bet per Naujuosius, turbūt, išgeriama daugiausiai šampano. Taigi, ir aš keldama šampano taurę, norėčiau su jumis pasidalinti savo įspūdžiais ir nuotraukomis iš Šampanės.
Šį rudenį teko lankytis Epernay miestelyje, Šampanėje, visai netoli Reimso. Ten esančioje Šampano gatvėje yra įsikūrusi visa eilė garsių šampano namų.  



Apsilankymui pasirinkome Mercier šampano namus, kuriuos 1858 metais įkūrė Eugene Mercier, jis garsėjo savo novatoriškumu. Jo užsakymu buvo pagaminta statinė iš 150 rinktinių Vengrijos ąžuolų talpinusi net 200 000 tradicinių šampano butelių. 




Šią statinę, pilną šampano į Paryžiuje 1889 metais vykusią Pasaulinę Parodą tempė net 12 porų jaučių ir 18 arklių. Kalbama, kad ji užėmė garbingą antrąją vietą, po Eifelio bokšto. Įdomu ir tai, kad 1950 m. kartu su Renault buvo organizuotas „Šampano ralis“... rūsiuose, kuriuose brandinamas Mercier šampanas. Ralio trasą atstojo rūsiai, kurių ilgis 18 km po žeme net 30 metrų gylyje. Šio ralio metu nesudužo nei vienas brandinamo šampano butelis. 
Šampanėje vynuogės buvo auginamos jau nuo antikos laikų, o šalia esantis Reimsas, kuriame buvo karūnuojami Prancūzijos karaliai populiarino šio regiono vynus, nes karūnavimo metu jų būdavo išgeriama tikrai nemažai.
Maždaug nuo 1660 metų Šampanėje, norint išsaugoti vyno aromatą, be ilgesnio brandinimo, vynai buvo pradėti pilstyti į butelius. Dėl nepasibaigusios fermentacijos natūraliai suputojęs  vynas iššaudavo kamščius ar net susprogdindavo butelius, todėl buvo pavadintas „velnio vynu“. Apie 1667 metus vienuolis-benediktinas Dom Perignon patobulino šampano gaminimo būdą, dėl to jis yra vadinamas šampano tėvu. 



Šampanas buvo pradėtas brandinti kreidos kasyklų urvuose, kuriuose ištisus metus laikosi pastovi drėgmė ir oro temperatūra. 



Mercier rūsiuose jis laikomas 30 metrų gylyje, 10 laipsnių šilumoje ir 90 proc. drėgmėje.
Reikėtų paminėti, kad tradicinio šampano gamybai naudojamos 3 rūšių vynuogės: Le Pinot Noir (raudonosios vynuogės), Le Pinot Meunier (raudonosios vynuogės), Le Chardonnay (baltosios vynuogės).  


Šampano gamybą sudaro keletą etapų. Pirmiausiai vynuogių sultys fermentuojamos nerūdyjančio plieno induose nuo dviejų iki trijų savaičių, vėliau jos sumaišomos tam tikromis proporcijomis. Po šio proceso į vyną  pilamas cukrus bei mielės ir jis išpilstomas į butelius. Buteliai laikomi horizontalioje padėtyje nuo šešių iki devynių savaičių.


Fermentacijos proceso metu buteliai vartomi kartą per dieną vis pakeičiant butelio padėtį ištisas šešias-aštuonias savaites.


Galiausiai šampanas brandinamas buteliuose keletą metų.



Įdomu, kad šampano buteliai pagal savo dydį turi atskirus vardus, parinktus iš Biblijos: Magnum (1,5 l.), Jeroboam (3 l.), Mathusalem (6 l.), Salmanazar (9 l.), Nabuchodonosor (15 l.) ir tai dar ne visi butelių vardai. 


Naujųjų Metų vakarui belieka tik išsirinkti kokį putojantį vyną sausą ar saldesnį gersite ir prie kokio maisto jį derinsit. Šiemet aš su savo šampano buteliu keliauju į svečius, bet jei likčiau namuose būtinai pasigaminčiau troškintą triušieną,  juk visgi ateinantys - tai kiškio metai.

Laimingų metų laimingū-ū-ū-ū!

Nuotraukos iš asmeninio albumo, informacija iš Wikipedia ir Mercier šaltinių.

2010 m. gruodžio 29 d., trečiadienis

Mėlynųjų svogūnų džemas

Sveikinimai praėjusių Kalėdų proga! Kadangi buvau kaip reikiant pasiligojusi prieš pat Kalėdas, tai nespėjau  laiku įkelti Kalėdinių receptų. Vienas iš tokių būtų puikusis svogūnų džemas, tinkantis ir kaip skani dovana, ir kaip pagardas prie kepto kalakuto. Kalėdos jau istorija, bet džemo stiklainiuką visuomet galimą padovanoti  Naujųjų Metų ar Trijų Karalių dienos proga, juk svečiavimosi maratonas dar tik prasidėjo.
  • 2 kg mėlynųjų svogūnų
  • 100 g. sviesto
  • 100 g. rudojo cukraus (jei naudosite sausą vyną, tai reikės daugiau)
  • 300 ml. acto (naudojau obuolių)
  • 300 ml. vyno (naudojau naminį uogų , pusiau saldų vyną)
  • 100 ml. juodųjų serbentų trauktinės (arba brendžio)
  • 1 a.š. džiovintų čiobrelių
  • 1 džiovintas čili pipiriukas
  • 1 a.š. cinamono
  • Maltų juodųjų pipirų, druskos
Supjausčiau svogūnus plunksnelėmis (tiksliau ne aš, o kombainas), nes nuo tokio kiekio galima ir apsiašaroti. Puode storu dugnu išlydžiau sviestą ir lengvai apkepiau svogūnus. Kai jie apminkštėjo supyliau cukrų ir prieskonius. Viriau ant silpnos ugnies apie pusvalandį, kol išgaravo skystis  ir masė tapo tiršta. Galiausiai supyliau actą, vyną bei trauktinę ir dar pusvalanduką patroškinau. Gerai  išviręs džemas turi būti pakankamai tirštas. Supilsčiau į stiklainiukus, daviau jiems atvėsti ir į šaldytuvą, kuriame svogūnų džemą  galima laikyti apie 3 mėn. 
 P.S. Miela kaimynėle, Viktute, ačiū už gražią svogūnų pynę.

Receptas adaptuotas pagal BBC Good Food

2010 m. gruodžio 18 d., šeštadienis

Meduoliniai grybukai Kūčioms

Bevartydama Zawadzkos knygą „Lietuvos virėja“ aptikau labai jau keistą meduolių receptą, kuriam reikia tik medaus, ruginių miltų ir prieskonių. Meduoliukai gaunasi tokie prėskučiai, kieti ir traškūs, labai jau tinkantys Kūčių vakarienės stalui, nes nenaudojamas nei sviestas, nei kiaušiniai. Aš, kaip tikra Dzūkijos dukra, meduoliukams pasirinkau grybukų formą, nes ką gi dzūkai dės ant Kūčių stalo? Ogi  marinuotus, sūdytus, keptus, džiovintus ir, aišku, meduolinius grybukus. 
  • 1 st. medaus
  • Viso grūdo ruginių miltų
  • Pasirinktų prieskonių (naudojau anyžių sėklas, juoduosius pipirus ir džiovintą apelsinų žievelę)
  • Pora šauštų degtinės (naudojau dzūkišką naminukę)
  • Citrinos sulčių ir cukraus pudros (glajui)
  • Aguonų
Pirmiausiai pasiruošiau prieskonių mišinį, nes labai jau norėjau sukurti meduoliukų kvapą. Grūstuvėje sugrūdau porą šaukštelių anyžių sėklų, saujelę džiovintų apelsinų žievelių ir keletą grūdelių juodųjų pipirų. Gavosi labai įdomus derinys,  saldus anyžiaus kvapas persipynė su  kartoku apelsino žievelės aromatu ir pipirų aštrumu. Man tai pats maloniausias procesas, kai galiu pati susigrūdus prieskonius pasiruošti  šviežią ir savitą kvapą, kurį mišinys perteiks kepiniui.  Prieskonių mišiniui galima naudoti: cinamoną, žvaigždinį anyžių, muskatą, gvazdikėlius, kardamonus, tai jau jūsų skonio ir fantazijos reikalas. Puode ištirpinau stiklinę medaus, bet neužviriau (nors Zawadzkos recepte nurodyta jį virti net valandą), subėriau grūstus prieskonius ir leidau jam truputėlį pakaisti, kad labiau išsiskirtų kvapai, supyliau naminukę.  Praušusį medų maišiau su ruginiais miltais, miltų bėriau tol, kol tešla nelipo prie rankų, bet neperberkite, nes ji taps labai kieta, bus sunku iškočioti. Ant kepimo popieriaus iškočiojau tešlą ir štampavau grybukus. Juos kepiau 180 laipsnių orkaitėje apie 10 minučių, kol pradėjo ruduoti (tik neperkepkite). Iškepusius aptepiau cukraus pudros ir citrinos sulčių glajumi ( į kelis šaukštus cukraus pudros po truputį pyliau citrinos sultis ir iš karto maišiau, kol gavosi košelė), galiausiai storai apibarsčiau aguonomis. 

Ramios Jums Kūčių vakarienės. 

Receptas adaptuotas pagal W.A.L.Zawadzkos knygą „Lietuvos virėja“

2010 m. gruodžio 15 d., trečiadienis

Avižų sausučiai su sėklomis ir Kalėdomis kvepiantis desertas

Jau seniai norėjau pasigaminti taip vadinamą GRANOLĄ, kurios receptą yra pateikusios Beata beatosvirtuve  ir Eglė zaidimuaikstele. Tik norėjosi kažkokio lietuviškesnio varianto, juk pats receptas toks artimas lietuviškam skoniui (avižos, riešutai, sėklos).  Aš sumaišiau tikrą kalėdinį sausučių mišinį iš avižų, aguonų, rapsų, kanapių sėklų ir linų sėmenų. Mano kūrinys reikalauja ir lietuviško pavadinimo. Atitikmens neradau niekur, sausi pusryčiai - labiausiai asocijuojasi su prekybos centrų lentynomis, granola - labai jau skamba amerikietškai, trapučiai - irgi nelabai tinka, tai gal sausučiai? Taigi, Kalėdomis kvepiantys sausučiai lietuviškai:

  • 0,5 kg. avižų dribsnių (geriau stambesnių ir pilnagrūdžių)
  • 0,5 st. linų sėmenų
  • 0,5 st. aguonų
  • 0,5 st. skrudintų kanapių sėklų
  • 0,5 st. rapsų sėklų
  • 200 ml. šaltai spausto rapsų aliejaus (nepilna stiklinė)
  • 200 ml. skysto medaus (sustingusį medų truputėlį pakaitinkite, tik neužvirkite)
Viskas labai jau paprasta. Avižų dribsnius ir sėklas išbėriau ant kepimo popieriumi išklotos skardos. Puodelyje pašildžiau aliejų ir medų, kad taptų vientisas junginys ir jį supyliau į skardą ant sėklų bei grūdų mišinio. Gerai išmaišiau, kad sėklos sugertų aliejų ir medų. Galiausiai skardą kokiom 40 min. įkišau į 170 laipsnių orkaitę. Mišinys turi gražiai apskrusti, tapti traškiu, aš jį pastoviai stebėjau, kad nesudeginčiau. Iškepusius sausučius gerai išmaišiau ir leidau atvėsti. Dabar jau galima sausučius panaudoti patiekalams arba valgyti vienus, o gal, supylus  į gražų indelį ir užrišus kaspinėlį padovanoti kaip skanią Kalėdinę dovaną.

Kadangi aš turiu prisigaminusi daug naminio jogurto (geriausias naminio jogurto receptas jogosmityba), tai pagaminau labai sveiką ir skanų desertą, kuris idealiai tiktų ir pusryčiams.
Stiklinę šviežių spanguolių ir pusę stiklinės cukraus (dar geriau medaus) sutryniau elektrine trintuve. Šios šviežiai trintos uogos pilnos vitaminų, o ir skoniu nenusileidžia vasarinėm trintom braškėm. Spanguolių, šiam reikalui, visados turiu šaldytuve (jas laikau stiklainyje, užpylusi vandeniu). Pasirinktame indelyje sluoksniais pyliau trintas spanguoles, jogurtą ir viską apibarsčiau avižų ir sėklų sausučiais.
 
Skanių Kalėdomis kvepiančių pusryčių!

P.S. Tą stiklainėlį įdėjau vyrui priešpiečiams į darbą.

2010 m. gruodžio 13 d., pirmadienis

Spanguolių ir obuolių pagardas Kalėdoms

Užsikrėčiau ir aš kalėdinių dovanėlių gamyba. Kiekvienas gamina ką sugeba geriausiai, kas mezga, kas siuva ar karolius veria, o štai as verdu. Visiems giminaičiams šiemet priviriau įmantrių pagardų, kurie tiks prie šaltos mėsos ar sūrio. Šis receptas yra angliškasis "chutney", bet man jis tiko idealiai, nes spanguolių turėjau iš anksto šventėms prisipirkusi, o ir močiutės obuoliai jau senokai laukė savo eilės rūsyje. 
  • 1 l spanguolių  
  • 2 kg obuolių (antaninių)
  • 0,5 kg svogūnų
  • 50 g. imbiero šaknies (šviežiai tarkuotos)
  • 1 a.š. pipirų grūdelių
  • 0,5 a.š. gvazdikėlių
  • 0,5 kg cukraus
  • 250 ml. obuolių acto
Pirmiausiai nulupau ir supjausčiau obuolius, vėliau ėmiausi svogūnų, kuriuos susmulkinau plunksnelėmis.  Į storadugnį puodą suberiau obuolius su svogūnais bei cukrų su actu ir pradėjau šildyti. Kai masė užvirė, sumažinau ugnį ir viriau apie valandą, vis pamaišydama. Košei pradėjus tirštėti, subėriau spanguoles ir prieskonius, dar paviriau apie 15 min. Pagardas gavosi pakankamai tirštas. Tada į atsirinktus švarius ir iškaitintus stiklainiukus supyliau pagardą, užsukau ir padėjau ataušimui. Ataušusius stiklainiukus iki Kalėdų laikau šaltai. 
Tai skani dovana sūrio mėgėjams, belieka užrišti kaspinėlį ir palinkėti linksmų švenčių. 

Adaptuotas receptas pagal Good Food magazine, November 2008

2010 m. gruodžio 10 d., penktadienis

Moliūginiai keksiukai

Mano vaikai labai jau mėgsta keksiukus, tik ne kokius nors moliūginius (sūnaus žodžiai), bet šiuos suvalgė, o kai pasakiau , kad jie su moliūgais, labai nustebę paprašė tokių iškepti dar kartą.  Taigi, radau būdą, kaip mano mamos išaugintu gigantiškuoju moliūgu pamaitinti ir vaikus.  
Moliūgo tyrę gaminau ankščiau, nes ji šaldytuve gali stovėti apie savaitę. Labai paprastas procesas, į prapjautą moliūgą (aišku be sėklų) įpyliau truputį vandens ir kišau į orkaitę, kepiau 180 laipsnių orkaitėje apie valandą, kol moliūgas suminkštėjo. Tada iškepusį moliūgo minštimą šaukštu išskaptavau ir elektriniu smulkintuvu sutryniau iki vientisos masės. Dabar jau turiu moliūgo tyrę keksiukams, pyragams,  sriuboms, įvairiems įdarams.
  • 100 g. sviesto
  • 200 g. cukraus (geriau rudojo)
  • 2 kiaušiniai (geriau kaimiški)
  • 120 ml. pieno
  • 240 g. miltų (kvietinių, aukščiausios rūšies)
  • 1 st. moliūgų tyrės
  • 1 a.š. kepimo miltelių (su kaupu)
  • ½  a.š. malto cinamono
  • ½  a.š. vanilininio cukraus
  • ½  a.š. tarkuoto imbiero šaknies
  • 1 a.š. apelsinų žievelių cukatų
Visų pirma, iš anksto įkaitinau orkaitę iki 160 laipsnių.  Mikseryje gerai išsukau minkštą svietą ir cukrų iki vientisos masės, tada įmušiau kiaušinius ir leidau mikseriui gerai pasidarbuoti. Galiausiai sukrėčiau moliūgų tyrę bei prieskonius ir vėl gerai išsukau.  Dabar atėjo laikas miltams ir pienui,  miltus sumaišytus su kepimo milteliais po truputį pyliau į besisukantį mikserį pakaitomis su pienu, kol masė tapo tešla.  Na, ir  įdomiausias procesas, į dvigubus keksiukų krepšelius (kadangi neturiu keksiukų skardelės, tai popierinius krepšelius dedu vieną į kitą, kad geriau išlaikytų formą. Nelabai taupus būdas, bet užtat nereikia pastoviai sandėliuoti nemažos keksiukų skardos)šaukštu dėjau tešlos, bet taip, kad ji  užimtų tik pusę krepšelio, nes reikia palikti vietos keksiukams augti. Įkaitusioje orkaitėje juos kepiau apie 25 min, iškepusius aušinau ant grotelių ir apibarsčiau cukraus pudra.
Keksiukų turėtų gautis kokie 12-14, jie nebus labai jau iškilę kaip tradiciniai, bet  užtat labai maistingi, aromatingi ir tinkantys šaltam vakarui prie arbatos. 
P.S. Iš karto  pasigriebkite kelis keksiukus sau, nes po vaikų smaližiavimo jų greičiausiai jau nebeliks. 
Keksiukai adaptuoti pagal receptą iš knygos „Cupcakes from the Primrose Bakery“.

2010 m. gruodžio 4 d., šeštadienis

Pieniška ryžių košė su spanguolėmis

Jau žiema. Rytais keltis sunku, pusryčiauti norisi sočiai, jaukiai ir skaniai.  Šaltuoju metų laiku pusryčiams savo šeimai mėgstu gaminti košes, jos sočios, maistingos, gal kiek kaloringos, bet ryte, sako, kalorijos „į kūną neina“.  Viena mūsų mėgstamiausių – pieniška ryžių košė. 
  • 2 stiklinės vandens
  • 1 stiklinė baltų apvalių trumpagūžių ryžių
  • 1 stiklinė pieno
  • 1 š. sviesto
  • 2 š. džiovintų spanguolių
  • 2 a.š cukraus
  • Druskos, vanilininio cukraus, migdolų drožlių apibarstymui
Taigi, sunkiausias gaminimo etapas, vos pramerkus akis ir išsiritus iš lovos pirmiausiai bėgu į virtuvę ir užkaičiu puode 2 stiklines vandens, kol jis užverda, yra laiko praplauti ryžius. Ryžius supilu į verdantį vandenį, įberiu druskos, uždengiu puodą ir palieku virti ant pačios mažiausios ugnies. Dabar galiu 15-20 min. ramiai praleisti vonioje, o kartais vėl susirangyti į šiltą lovą. Praėjus minėtam laiko tarpui, ryžiai turėtų būt sugėrę visą vandenį, dabar juos dar „pagirdau“ pienu, kai jis užverda, sudedu nuplautas džiovintas spanguoles, cukrų, vaniliną, gerai išmaišau, uždengiu puodą, išjungiu ugnį ir palieku košę brinkti, kokias 10 min.  Galiausiai ryžiai bus sugėrę ir pieną. Košę dalinu į lėkštes ir apibarstau migdolų drožlėmis.
Skanių pusryčių, bei prasmingos naujos dienos.

2010 m. lapkričio 30 d., antradienis

Lietuviško varškės sūrio pica ir salotos

Šis lapkritis, kaip niekad mus lepino šviežiomis daržovėmis, kurių ankstesniais metais tuo pačiu metu nė su žiburiu nebūtum suradęs. Ūkininkų turgelyje visą menesį pirkau špinatus, rukolą, romanines salotas ir dar vienas, karčiąsias, kurių pavadinimo niekaip negaliu prisiminti. Praeitą ketvirtadienį, besidžiaugiant perkamomis šviežiomis salotomis, ūkininkė mane „nuleido ant žemes“, pranešdama, kad tai jau paskutiniai lapeliai, nes ateina šalčiai... Ir ji buvo teisi, dabar prie apsnigto lango su nostalgija prisimenu praeito penktadienio vakarą, kai su visa šeima dar džiaugėmės paskutiniais žalumynais. 
Picos pagrindui:
  • 1 st. šilto vandens
  • 2 v.š manų kruopų su selenėlėm
  • 2 v.š  rupių kvietinių miltų
  •  apie 2 st. aukščiausios rūšies kvietinių miltų
  • 1 a.š. sausų mielių
  • 2 v.š. tyro alyvuogių aliejaus
  • Žiupsnelis druskos, maltų juodųjų pipirų, šaukštelis cukraus
Kadangi,  aš turiu duonkepę tai picą gaminu dažnai ir labai lengvai. Minkant tešlą rankomis, daroma viskas tai pat, tik savomis rankelėmis. Į vandenį  įpilu aliejaus, druskos, pilu rupius miltus ir manų kruopas, maltų pipirų, galiausiai kvietinius miltus su mielėmis ir cukrumi. Jeigu tešla per minkšta dar pridedu kvietinių miltų. Tešla neturėtų labai lipti prie rankų. Valandėlei tešlą palieku šiltai, kad pakiltų. Dabar yra laiko pasigaminti salotas. 
Salotoms:
  • 100 g. rukolos lapelių
  • 2 gūžės romaninių salotų
  • Riebaus varškės sūrio su prieskoniais (aš perku turgelyje iš ūkininko)
  • 5 vidutinių pomidorų (maniškiai, kad ir minkštoki, bet iš ūkininko)
  • Ryšelio petražolių
  • 2 v.š  alyvuogių aliejaus
  • 1 v.š. citrinos sulčių
  • 1 a.š. medaus
  • Druskos, maltų juodųjų  pipirų
Išplautas ir išdžiovintas salotas suplėšau ir sumaišau su pjaustytais griežinėliais pomidorais, pjaustytom  petražolėm, ant viršaus prilaužau varškės sūrio. Padažui, į stiklainiuką supilu citrinos sultis, medų ir druską, viską gerai išplaku, galiausiai supilu aliejų ir vėl gerai išplaku, bei užpilu ant salotų. Galima nešti ant stalo.
Grįžtu prie picos įdaro. 
Picos įdarui:
  • 5 pomidorai
  • 200 g. varskės sūrio (22 % riebumo ir ne saldaus pieno)
  • 2 v.š. konservuotų pomidorų
  • 1 v.š  grietinės
  • 2 saujelės rukolos lapų
  • Druskos, maltų juodųjų pipirų, džiovinto raudonėlio
Supjaustau riekelėmis varškės sūrį (būtinai riebų, nes kitaip nesuminkštės), pomidorus (mano pirkti iš ūkininko, net nežinau, kaip jis juos taip ilgai išlaiko, nors jau truputį ir suminkštėję) supjaustau žiedeliais. Iškilusią tešlą iškočioju kočėlu, bet taip, kad nebūtų per plona (gausis didelė šeimyninė pica), jos pagrindą ištepu trintais konservuotais pomidorais sumaišytais su grietine, padruskinu ir papipirinu. Ant pagrindo,  gražiai, pakaitomis su pomidorais dėlioju sūrį. Ant viršaus apibarstau maltais pipirais ir džiovintais raudonėliais. Kepu 200 laipsnių orkaitėje apie penkiolika minučių, kol sūris suminkštės, o picos kraštai gražiai apskrus. Ištrauktą picą apibarstau rukolos lapeliais, supjaustau ir tiekiu i stalą kartu su salotomis.   
Skanaus!

2010 m. lapkričio 23 d., antradienis

Kalakutiena su kaliaropėmis ir morkomis

Praeitą savaitę turgelyje vėl išsirinkau nemažą kaliaropės galvutę. Norėjau išbandyti jos skonį ne tik salotose, bet ir troškinyje. Juk lapkritis - kopūstų metas, o kaliaropė tai ropinis kopūstas, nors skoniu labiau primena ropę. 
  • 1 vid. kaliaropė
  • 4 vid. morkos
  • 1 svogūnas
  • 0,5 kg kalakutienos file
  • 200 ml. riebios grietinėlės
  • Ryšelis petražolių
  • Druska, malti pipirai
  • Sviestas kepimui
Nuskutau morkas ir kaliaropes, bei supjausčiau  juostelemis. Nulupau, smulkiai supjausčiau svogūną.
Nuploviau ir nedideliais kubeliais susmulkinau  kalakutienos file.
Keptuvėje išlydžiau sviestą ( aš naudoju lydytą sviestą "gi", nes jis turi labai skanų riešutinį skonį, kuris  ypatingai tinka prie šakniavaisinių daržovių). Geriausią "gi" receptą (jei sugalvosite pasigaminti) rasite jogosmityba.wordpress.com. Svieste apkepiau svogūnėlius, vėliau kalakutieną, kai ji apskrudo  sudėjau morkas su kaliaropėm. Uždengiau keptuvę, sumažinau ugnį ir patroškinau kokias 10 min.
Kai daržovės apminkštėjo (jokiu būdu neperkepkite), supyliau grietinėlę, padruskinau, papipirinau ir leidau dar pasitroškinti apie 5 min. Labai svarbu neperkepti , nes gausis košė, o ne traškiosios daržovės, kurių net pats skonis nuostabus iš savęs, nereikalaujantis jokių intensyvesnių prieskonių.
Apibarsčiau susmulkintom petražolėm,  ir prie stalo.
Skanios vakarienės, o gal lengvų pietų.

2010 m. lapkričio 22 d., pirmadienis

"Lenkiškas" blynelis

Labai jau keistai skambantis blynelio pavadinimas, ar ne? Pavadinimą šis blynelis  mūsų šeimoje gavo todėl, kad jį kepdavo mano močiutė, kuri šį receptą išmoko dar lenkų laikais. Blynelis buvo kepamas šaltuoju metų laiku, nes tik tada buvo kuriamas pečius, o kepamas jis, būtent pečiuje. Prisimenu, kaip kruopščiai močiutė šluotele išplakdavo kiaušinių baltimus ir mane mokė, kad nuo to priklauso šio patiekalo sekmė.  Dažniausiai jį kepdavo pusryčiams, ir pateikdavo su obuoliene arba paprasčiausiai apibarsčiusi cukrumi, su šilta kakava.  Mūsų amžino skubėjimo laikais jis idealiai tiktų savaitgalio pusryčiams paįvairinti, vietoj pabodusių tradicinių blynų.
  • 4 kaimiški kiaušiniai
  • 8 š. pieno
  • 4 š. miltų
  • 4 a.š. cukraus
  • Žiupsnislis druskos, vanilininio cukraus
  • Sviesto kepimui
Taigi, reikės tiek kiaušinių, kiek žmonių norėsite pamaitinti. Vienam kiaušiniui reiketų 2 šaukštų pieno, 1 šaukšto miltų ir 1 šaukštelio cukraus. Aš kepiau iš 4 kiaušinių, pamaitinau du savo vaikučius ir dar man liko. Pirmiausiai  gerai išplakiau kiaušinių baltymus su žiupsneliu druskos (ačiū mikseriui), kol mikseris dirbo, šluotele išplakiau trynius su cukrumi, pienu ir miltais, atsargiai įmaišiau plaktus baltymus. Keptuvėje (mano ketinė) ištirpinau sviestą, supyliau visą blynelio masę ir kišau į 200 laipsnių orkaitę, kol gražiai apskrudo viršus. Išverčiau iš keptuvės ir pateikiau su trintomis spanguolėmis ir naminiu jogurtu. 
Skanių sekmadienio pusryčių!