Skanūs įspūdžiai iš saulėtos Lanzarote salos

Jau pusė mėnesio kaip esu pradingusi. Pradingusi iš interneto platybių, bet ne iš virtuvės. Beveik prieš savaitę grįžau iš atostogų, o po atostogų galvoje dar ilgai atsipalaidavimo vėjas putė. Tai pagaliau susidėliojau visas mintis bei nuotraukas ir dalinuosi savo įspūdžiais iš saulėtos Lanzarote salos .

Šį kartą keliavome visa šeima, keturiese. Kelionės su vaikais prioritetas buvo ramus poilsis, daug jūros, saulės ir geros nuotaikos. Aptikusi pigius skrydžius į Kanarų salas ilgai abejojau, kurią gi salą pasirinkti (mat nei vienoje dar nesame buvę), bet pamačiusi šią laukinio paplūdimio nuotrauką, supratau, kad noriu būtent į Lanzarote ir kuo arčiau laukinių Papagayo paplūdymių. Nuojauta manęs neapgavo, vaizdas ten toks pats, kaip ir nuotraukoje.

Kovo mėnesis Lanzarote saloje kiek primena lietuvišką vasarą, oras +22, vanduo +18, tik saulė daug šiltesnė ir skaistesnė. Gyvenome visai netoli Papagayo paplūdimio, rytais, kol saulė ne tokia kaitri, palikę dar miegančius vaikus išeidavome pasivaikščioti po laukinius paplūdimius ir olas. Iki šiol jaučiu byrantį tarp kojų smėlį ir gaivų vandenyno dvelksmą.

Žalia spalva, nėra būdingiausia šios salos spalva (gal todėl vietiniai langines ir duris mėgsta dažyti žaliai). Ten vyrauja visi geltonumo, raudonumo ir mėlynumo atspalviai, o saulė tas spalvas dar labiau išryškina. Vulkaninės kilmės saloje daug kalnų, smėlio, požeminių olų, stiprių vandenyno bangų, potvynių bei atoslūgių ir net vienas dar gyvas ugnikalnis.

Tai vyno, jūros gėrybių bei žuvų ir ožkų sūrių sala. Vietinių daržovių pavasarį ten kiek mažoka (nors ir taip nuostabu, kad toje vulkaninėje žemėje dar kas nors auga). Vietiniai ūkininkai turguje pavasarį parduoda bulves, batatus (saldžiąsias bulves), svogūnus ir saloje užaugintas papajas bei bananus. Lanzarote saloje auginamos vynuogės, iš kurių spaudžiamas nuostabiai tirštas ir kvapnus vynas. Iš kaktusų vietiniai gamina džemą ir likerį.

Visas atostogas valgiau tik žuvį ir jūros gėrybes (stengiausi ilgam jų atsivalgyti). Kadangi buvome išsinuomavę nedidukę vilą, tai patys lauko grilyje kepėme vietines žuvis, virėme krevetes. Vieną vakarą pagal Eglės receptą gaminau karališko dydžio krevetes, jas valgėme su spaghetti makaronais (puikus receptas, labai ačiū!).

Vietiniuose Lanzarote restoranuose visuomet siūlomi patiekalai iš šviežios žuvies ir jūros gėrybių. Geriausias mano lankytas restoranas šioje saloje (maisto atžvilgiu) buvo Casa Brigita, kuriame valgiau patį geriausią, kada nors mano ragautą, tuno kepsnį su balzaminiu padažu ir saldžiomis bulvėmis, tokį dar kiek žaloką viduje, ne žuvis, o tikras dievų maistas. Tenai lankėmės kelis kartus ir kiekvieną kart mus džiugino puikus maistas, nuostabi aplinka, nuoširdus aptarnavimas ir nemokamas stiklas vietinės grappa po sočios vakarienės. Jei valgysite restoranuose, būtinai pasiteiraukite, kokie siūlomi šviežiausi šiandienos patiekalai, o dažniausiai ir klausi nereikia, nes patys padavėjai praneša iš kokios, šiandien pagautos, žuvies jie turi specialių pasiūlymų. Meniu esantys patiekalai nėra tokie švieži, todėl prioritetą visuomet atiduodavau padavėjų rekomenduotiems dienos patiekalams.

Apie Lanzarote salos vynus būtų galima visą istoriją surašyti. Visų pirma mane nustebino, kaip ir kokioje žemėje yra auginamos vynuogės. Kiekvienas vynuogių krūmelis apdėtas akmenimis, kai pagalvoju, koks milžiniškas tai darbas, o pats vynas tikrai nėra brangus, bet labai aromatingas. Turguje pas ūkininką pirkau naminį Malvasia vynuogių vyną už 4 EUR, parduotuvėje už 6-7 EUR, o vyno muziejuje už 10-11 EUR galima įsigyti tikrai puikaus vietinio vyno.

Geriausias desertas tokiame klimate, aišku, ledai. Skaniausi saloje valgyti ledai buvo užpilti padažu iš trintų migdolų išmirkytų medaus ir cukraus sirupe (reiks kada namuose išbandyti). Skaniausias saldus gėrimas – šviežiai spaustos cukranendrių sultys (ragavau pirmą kartą), labai skanios, labai saldžios ir labai aromatingos. Ir kokia gi Ispanija be saldžiųjų churro lazdelių, čia jos dar įdaromos šokoladu, todėl yra trumpesnės ir storesnės nei tradicinės.

Jeigu reikėtų išskirti vieną kokį tradicinį salos patiekalą ne dvejodama pasirinkčiau papas arrugadas su įvairiais mojo. Po šiais paslaptingais pavadinimais slepiasi paprasčiausios bulvės su įvairiais aliejiniais padažais. Gamindami papas arrugadas bulves, vietiniai jas verda labai sūriame jūros vandenyje, po to kiek pašutina, kad bulvių lupena net pabaltuoja nuo druskos. Norėdami namuose išsivirti papas arrugadas, 3 kg bulvių užpilkite vandeniu ir įberkite 0,5 kg druskos. Bulvėms išvirus jas kiek pakaitinkite be vandens, kad odelė apsitrauktų druskos šerkšnu. Nebijokite, pačios bulvės netaps labai sūrios, nes druska susikaups ant lupenos ir suteiks bulvėms pikantiškumo. Tokias bulves salos gyventojai valgo su viskuo: žuvimis, mėsa, mojo padažais.

Mojo – tai įvairūs Kanarų salų padažai gaminami iš alyvuogių aliejaus, acto, aštriųjų pipirų, česnakų ir įvairiausių prieskonių. Šiuos padažus kiekviename restorane atneša pirmiausiai, jie valgomi su papas arrugadas, žuvimi arba mėsa. Namuose jau spėjau išbandyti kelis mojo padažus iš Blanca Moreno Mendez knygelės "Mojos"...

Mojo Rojo Picon (raudonasis aštrus padažas)

• 2 džiovinti aštrūs pipirai (arba švieži, jei turite)
• 1 a.š. saldžiosios paprikos miltelių
• 1 a.š. čili miltelių
• 2 a.š. malto kumino
• 4 skiltelės česnako
• 150 ml. šaltai spausto alyvuogių aliejaus
• 50 ml. vyno acto
• 1 a.š. rupios druskos

Aš naudojau džiovintus pipirus, tai prieš tai juos apie 10 min. paviriau vandenyje. Jeigu gaminsite su šviežiais pipirais šią dalį praleiskite. Jei norite labai aštraus padažo iš pipirų neišimkite sėklyčių, jei švelnesnio, jas pašalinkite. Susmulkinau česnakus ir su druska juos gerai ištryniau prieskonių grūstuvėje, tada sudėjau likusius prieskonius ir pjaustytus išmirkusius pipirus bei vėl gerai ištryniau. Galiausiai supyliau aliejų ir actą ir dar kartą gerai pertryniau padažą. Jei norėsite jį ilgiau laikyti reikės kelias minutes pavirti, jei suvalgysite per kelias dienas to daryti neprireiks.

Mojo Verde De Cilandro (žaliasis padažas su kalendromis)

• 2 v.š. kalendrų sėklų (arba ryšelis šviežių kalendrų)
• 2 v.š. džiovintų petražolių lapelių (jei naudosite šviežias kalendras jų neprireiks)
• 4 skiltelės česnako
• 2 žalieji aštrūs pipirai
• 2 a.š. malto kumino
• 150 ml. šaltai spausto alyvuogių aliejaus
• 50 ml. vyno acto
• 1 a.š. rupios druskos

Kadangi dabar dar nėra šviežių kalendrų naudojau jų sėklas, o žaliai spalvai išlaikyti ir džiovintus petražolių lapelius. Prieskonių grūstuvėje sugrūdau kalendras, druską ir česnakus, sudėjau pjaustytus pipirus, kuminą, petražoles ir dar kartelį gerai pertryniau. Galiausiai supyliau aliejų bei actą ir gerai išmaišiau. Šis padažas patiks kalendrų mėgėjams. Vėlgi, jei norėsite laikyti jį ilgiau, kelias minutes pavirkite.

Tikiu, kad dar kada nors sugrįšiu į Lanzarote, nes jau dabar jos ilgiuosi. O visiems keliaujantiems į Kanarus patarčiau neaplenkti šios nuostabios salos!