Ši sriuba kiekvieną rudenį, vos tik
pradeda dygti žaliuokės, būna įtraukta į mūsų šeimos
meniu. Prisipažinsiu, kad ją dažniau valgau pas mamą, nei verdu
pati. Mamos kopūstienė su tėčio rinktomis žaliuokėmis nerealiai
skani, tokia pat skani kaip ir kažkada buvo močiutės „kopūscienė
su zelionkomis“. Todėl savaitgalį, vos tik Halės turguje
užmačiau žaliuokių, nesusilaikiau ir susiruošiau šią sriubą
išsivirti pati. Paskambinau mamai ir visą procesą išsiklausinėjau
iki smulkmenų. Mano žaliuokių sriuba gavosi labai skani, bet ne
tokia nereali, kaip mano mamos, net neįsivaizduoju, kokių burtų ji
į ją prideda. Greičiausiai, didžiausias burtas yra tame, kad
valgydama mamos sriubą, tuo skaniu momentu, vis dar jaučiuosi
vaikas, maža laiminga mergaitė, sėdinti prie didelės garuojančios
sriubos lėkštės.
- 1 kopūstas (apie 1 kg)
- 200 g. šviežių žaliuokių
- 1 svogūnas
- 1 didelis antaninis obuolys
- 2 didelės morkos
- 2-3 litrai daržovių sultinio arba vandens (priklausomai nuo to, kokio tirštumo norite sriubos)
- 2 v.š. saulėgrąžų aliejaus
- keli lauro lapeliai ir juodieji pipirų žirneliai
- druskos ir cukraus (pagal skonį)
- ryšelis petražolių
Pirmiausiai nuploviau žaliuokes.
Žaliuokės, turbūt, patys purviniausi grybai, jos visos smėlėtos,
taigi plauti jas reikia itin atidžiai. Žaliuokes užmerkiau
vandenyje, kad nusėstų smėlis ir atskirai po vieną trindama
šepetėliu ploviau jas po tekančiu vandeniu.
Puode ant aliejaus pakepiau smulkiai
pjaustytą svogūną ir morkas. Kai daržovės apkepė supyliau
daržovių sultinį, nors mama į šią sriubą pila paprasčiausią
vandenį. Sriubai užvirus sudėjau pjaustytus kopūstus ir švarias
žaliuokes.
Obuolį nulupau, sutarkavau ir įdėjau
į verdančią sriubą. Sriubą skaninau lauro lapais, pipirų
žirneliais druska ir cukrumi. Sriubą ant mažos ugnies viriau apie
pusvalandį.
Išvirusią sriubą apibarsčiau pjaustytomis petražolėmis ir valgėme ją su
grietine bei juoda duona. Ši sriuba, kaip ir visos kopūstienės,
būna dar skanesnė kitą dieną.
Skanios kopūstienės!
