Daugiaryžis su briedžiukais ir dilgėlėmis

Buvau kiek pradingusi. Viešėjau Londone, o tiksliau palaikiau savo Mieliausiąjį, kuris šiemet bėgo Londono maratone. Tikėjausi, kad Londone bus šilta, bet kur tau, pasitiko tikras britiškas oras, o tik parskridus namo, taip atšilo, kad į kompiuterio pusę net pažvelgti nesinorėjo. Apie Londoną parašysiu kiek vėliau, kai atšals orai (pranašauja jau kitą savaitę). O dabar, kol saulė dar tokia skaisti, mėgaujuosi ankstyvais rytiniais pasivaikščiojimais po Vingio parką, kuris su kiekviena diena vis žalesnis ir gyvesnis. Ketvirtadieniais, išsitraukusi savo dviratį su pintu krepšiu, minu per miestą į Tymo turgų pirmųjų žalumynų bei ridikėlių. Važiuodama Neries paupiu sutikau iš upės išlindusį bebrą, kuris nekreipdamas dėmesio į jį stebinčius žmones, ramiai sau rupšnojo žalius upės augalus, visai šalia Žaliojo tilto. Tokiu oru mieste atgyja užslėpti vaikystės norai ir taip labai norisi šaltų ledų bei gaivaus limonado.

Bet šį kart ne apie ledus ir limonadą, o apie briedžiukus (grybus). Visą žiemą skaitinėjau receptus: briedžiukai su šparagais, briedžiukai su špinatais, briedžiukai su ... (žinote, kaip būna, kai žiemą norisi kažko pavasariško ir atvirkščiai) bei vis galvojau, kur gi man jų pasigrybavus, mat Dzūkijos pušynuose jie neauga, o mėgsta lapuočių miškus ir drėgmę. Londono Borough turguje jie parduodami kaip pavasarinė šviežiena ir delikatesas, tokie gražūs su skylėtomis kepuraitėmis.

Jau pargrįžusi namo puoliau jų ieškoti turguje, bet kur tau, ir pas grybautojus kelyje Vilnius-Druskininkai, jų nebuvo, tik bobausiai. 

Dešinėje - briedžiukas, kairėje - bobausis

Galvojau, kad jau ir šį pavasarį jų neparagausiu, o visai šalia savo vasarnamio, sode prie senų medžių, išėjusi dilgėliauti aptikau gausią briedžiukų šeimyną, nei daug, nei mažai, visus devynis, kurie svėrė viso labo 50 gramų, bet mano džiaugsmui nebuvo lygių, būtent tiek jų man ir pakako, kad išvirčiau daugiaryžį su briedžiukais ir šalia jų augusiomis dilgėlėmis.

2 asmenims:

• 50 g. šviežių briedžiukų
• 50 g. jaunų dilgėlių
• 50 g. laiškinių svogūnų
• 50 g. tarkuoto sūrio „Džiugas“
• 1 st. daugiaryžiui skirtų ryžių (naudojau carnaroli)
• 1 st. šviesaus alaus
• 3 st. daržovių sultinio
• maltų juodųjų pipirų
• sviesto (kepimui)

Pirmiausiai nuploviau dilgėles ir jas nuplikiau verdančiu vandeniu.

Švarius briedžiukus ir laiškinius svogūnus supjausčiau. Keptuvėje ant sviesto pakepiau svogūnus, o po to ir briedžiukus, kol jie lengvai apkepė, apibarsčiau maltais pipirais. 

Tada bėriau ryžius ir kartu kiek pakepiau, kol tapo skaidrūs, supyliau alų ir leidau jam verdant nugaruoti.

Kai ryžiai sugėrė alų įpyliau stiklinę daržovių sultinio, kai ir jį sugėrė dar vieną, o po to dar vieną. Daugiaryžį viriau ant žemos temperatūros nuolat maišydama mediniu šaukštu.

Kai supyliau paskutinę stiklinę sultinio kartu sudėjau ir pjaustytas dilgėles.

Daugiaryžiui sugėrus visą sultinį ir tapus kreminės konsistencijos į jį įmaišiau tarkuotą sūrį bei iš karto tiekiau valgyti, prieš tai kiek apibarsčiusi šviežiais svogūnų laiškais ir tarkuotu sūriu. Valgėme jį užsigerdami tuo pačiu alumi, kurį naudojau ir jį gamindama. 

Šis daugiaryžis išvirė per 20-25 min, ryžiai buvo kreminiai, bet nesukritę, viduje kiek kietoki. Alus jam suteikė vos jaučiamo kartumo, o grybai ir dilgėlės pavasarinės gaivos.


Įkvėpimo sėmiausi iš čia ir iš čia.

Skanaus pavasario!