2011 m. vasario 28 d., pirmadienis

Kaspinėliai su džiovintomis voveraitėmis

Na va, ir sulaukėme paskutinės žiemos dienos, gaila, kad kol kas tik kalendorinės. Pas mane aruoduose, kaip pas kokią taupukę, dar daug užsilikusių džiovintų miško gėrybių.  Vienos iš tokių džiovintos voveraitės, aišku,  jos ne tokios aromatingos, kaip džiovinti baravykai, bet ne prastesnės, o tiesiog kitokios. Taigi, naikinu atsargas su visų taip mėgstama pasta.




2 asmenims: 
  • 300 g. kaspinėlių (farfalle)
  • 200 ml. riebios grietinėlės
  • 20 g. džiovintų voveraičių (galima nusipirkti ir prekybos centruose)
  • 2 svogūnai
  • alyvuogių aliejaus ir sviesto (kepimui)
  • druska, malti juodieji pipirai, džiovinti čiobreliai
  • tarkuoto sūrio "Džiugas"



Šio patiekalo esmė padaže. Prieš kelias valandas iki gaminimo užmerkiau voveraites karštame vandenyje. 
Kaspinėlius išviriau kaip nurodyta ant įpakavimo.
Keptuvėje išlydžiau sviestą, įpyliau alyvuogių aliejaus  ir pakepiau plunksnelėmis supjaustytą svogūną. Kai jis pagelto, sudėjau išmirkusias ir nuplautas voveraites, bei trumpai apkepiau. Tada supyliau grietinėlę, paviriau, kol padažas aptirštėjo, jį paskaninau druska ir prieskoniais.
Jeigu padažas gavosi per tirštas galima papildomai įpilti skysčio, kuriame mirko voveraitės (likusį skystį visuomet supilu į verdamus makaronus). 
Išvirtus, nusunktus kaspinėlius suverčiau į padažą, viską išmaišiau, apibarsčiau tarkuotu sūriu ir ... prie stalo. Greita, paprasta ir labai skanu.

P.S. Iki pilno malonumo, ant kaspinėlių man trūko šviežių smulkintų svogūnų laiškų, maniškiai dar tokie gležnučiai tik leidžia pirmuosius laiškelius ant palangės. 

Skanaus!

2011 m. vasario 23 d., trečiadienis

Moliūginis keksas su imbieru ir medumi

Labai mėgstu maistingus šaltojo metų laikotarpio kepinius su moliūgais, morkomis, cukinijomis, pasirodo, juos net ir su briuselio kopūstais galima iškepti. Anglai šioje srityje nepralenkiami, šis pyragas buvo pavadintas teabread, pagal senas tradicijas, kai dar naminiai kepiniai buvo patiekiami su sviestu popiečio arbatėlei. Man šio pyrago duonele vadinti nesinorėtų, nes jis kepamas su kepimo milteliais (mano siauru supratimu, duona kepama su raugu arba mielėmis), pagal dedamą medaus kiekį jis primintų meduolį, o pagal kepimo procesą - keksą. Taigi, gelsvasis keksas iš mamos užaugintų moliūgų, kurie šiemet labai gerai laikosi...
  • 180 g. sviesto (ištirpinto)
  • 140 g. medaus
  • 1 didelis naminis kiaušinis
  • 250 g. tarkuoto moliūgo (burokine tarka)
  • 100 g. rudojo cukraus
  • 350 g. miltų (aukščiausios rūšies)
  • 1 a.š. kepimo miltelių
  • 1 a.š. tarkuoto imbiero
  • 2 a.š. cukruotų apelsino žievelių
  • cukraus pudros ir cinamono (pabarstymui) 
Įkaitinau orkaitę iki 180 laipsnių. Išlydžiau sviestą, kadangi mano medus kietas, tai jį sušildžiau šiltame svieste. Mikseryje išplakiau medų, sviestą, kiaušinį ir tarkuotą moliūgą. Tada sudėjau cukrų, miltus, kepimo miltelius, imbierą, cukatus ir vėl gerai išplakiau. Masę supyliau į pailgą kekso formą išklotą kepimo popieriumi ir kepiau apie 50 min. Iškepusį aušinau ant grotelių ir apibarsčiau cukraus pudros ir malto cinamono mišiniu. Labai skanus, maistingas ir drėgnas keksas, tinkantis prie aromatingos arbatos.
Skanaus.

Receptas iš bbcgoodfood.com

2011 m. vasario 21 d., pirmadienis

Džiovintų baravykų pica

Na štai, prabėgo dar viena žiemos savaitė, su kiekviena diena vis labiau artėjame pavasario link. Pagaliau, aš ir vėl su sparnais, kuriuos trumpam buvo prikirpęs visagalis gripas.  Nusivaliau dulkes virtuvėje, pasiraitojau rankoves ir iškepiau nuostabiai kvapnią džiovintų baravykų picą. Šia pica, kažkada, labai seniai, prieš kokius penkiolika metų, suviliojau savo mylimą vyrą (vaje, kokie jau mes „seniai“). Tikrai labai skani ir kvapni pica!
Beje, visai neseniai perskaičiau, kad pavadinimas pizza yra kilęs iš arabiškosios duonos  pita ir, aišku, kad pirmosios picos tikrai buvo be pomidorų, kaip ir manoji...



Picos pagrindui (gaunasi 2 didelės šeimyninės picos):
  • 1 st. šilto vandens (250 ml)
  • 100 g manų kruopų su selenėlėmis
  • 400 g aukščiausios rūšies kvietinių miltų (550 D)
  • 1 a.š. sausų mielių
  • 2 v.š. tyro alyvuogių aliejaus
  • žiupsnelis druskos, maltų juodųjų pipirų, šaukštelis cukraus


Įdarui (1 didelei šeimyninei picai):
  • 2 saujos džiovintų baravykų
  • 2 v.š. riebios grietinės
  • 2 mėlynieji svogūnai
  • 200 g. “Rokiškio“ fermentinio sūrio
  • druskos, maltų juodųjų pipirų, dž. čiobrelių
  • alyvuogių aliejaus



Tešlą picai dažniausiai minkau duonkepėje (tešlos programa). Man taip greičiausiausiai ir geriausiai gaunasi, sudedu visus ingridientus, o duonkepė ją išminko ir iškildina, po 1,5 val. jau galiu ir pagrindus picai kočioti.
Prieš kelias valandas verdančiu vandeniu užpiltus baravykus gerai nuploviau ir supjausčiau. Keptuvėje ant alyvuogių aliejaus pakepiau plunksnelėmis pjaustytus svogūnus, subėriau grybus, kuriuos lengvai apkepiau, apibėriau pipirais ir druska.
Pakilusią tešla iškočiojau ir suformavau picą, ant jos tepiau grietinę, apibarsčiau tarkuotu sūriu, o ant jo gražiai pamėčiau keptų baravykų su svogūnais. Paskutinis štrichas – džiovintų čiobrelių žiupsnelis, kuris picai suteiks dar daugiau miško kvapo. Viskas, o dabar kokiom 15 minučių į 200 laipsnių orkaitę. 


P.S. Iš likusios tešlos galite išsikepti dar vieną panašaus dydžio picą su savo mėgstamu įdaru.


Skanios picos!

2011 m. vasario 16 d., trečiadienis

Trispalvė želė

Pasiilgau tikro skonio želė, kaip vaikystėje,  pagamintos iš naminio vyšnių kompoto ar saldaus pieno su aguonomis ant viršaus..., ne iš miltelių ir be jokių sintetinių kvapų, o tokios, kurios skonis atpirktų viską. Šiai dienai želė bus trispalvė...
  • 400 ml. šviežiai spaustų apelsinų sulčių (geltonai spalvai)
  • 400 ml. pieno (žaliai spalvai???)
  • 200 ml. spanguolių trintų su cukrumi (raudonai spalvai)
  • 200 ml. virinto vandens
  • 4 a.š. cukraus
  • 1 a.š. vanilino
  • 60 g. želatinos
  • žalios spalvos valgomieji dažai
Pirmiausiai indeliuose pradėjau sluoksniuoti nuo geltonos spalvos (sustingusią želė planavau išversti, taigi viskas bus atvirkščiai). Išspaudžiau apelsinų sultis, jas perkošiau per sietelį, kad nebūtų tirščių, užmerkiau 20 g. želatinos, o kai ji išbrinko (po 10 min) atsargiai pašildžiau ant silpnos ugnies, kol želatina ištirpo. Ataušusias sultis suskirsčiau po 100 ml. ir supilsčiau į 4 atskiras stiklinaites. Pirmasis sluoksnis užstingo per  1-1,5 val. Tada ruošiau antrą sluoksnį iš pieno, kuriame ištirpinau cukrų ir vaniliną, 20 g. želatinos ir valgomuosius dažus. Žalią pieno sluoksnį ataušinau ir supilsčiau po 100 ml. ant geltono sluoksnio. Užstingus antram sluoksniui, trintas spanguoles praskiedžiau vandeniu ir perkošiau per sietelį, sudėjau likusią želatiną bei pakartojau procesą dar kartelį. Pasigaminusią želė išverčiau ant lėkštės ir pagardinau plakta grietinėle. Gal spalvos gavosi ir blankokos, bet skonis atpirko viską, apelsinų ir spanguolių rūgštumą papildė švelnus vanilinis pieno skonis. 
P.S. Beje,  galiu pasidžiaugti, kad turiu kaimynę, pas kurią ne tik druskos, bet ir maistinių dažų galiu pasiskolinti. Ačiū.

Spalvingos nuotaikos!

2011 m. vasario 14 d., pirmadienis

Saldžioji Belgijos pusė

Šv. Valentino dienos proga, norėčiau su jumis pasidalinti paskutinės savo kelionės į Belgiją įspūdžiais. Kadangi, šie įspūdžiai tikrai saldūs, tai šiai dienai jie labai tiks. Iš anksto norėčiau atsiprašyti, nes kai kurios nuotraukos fotografuotos per vitrinų stiklus, mat, neturėjau drąsos kiekvieną kart užeiti į pačias parduotuvėles. Šį kartą bus daugiau vaizdų nei rašliavos, nes ką gražiau čia bepridursi...
Man Belgija neįsivaizduojama be jos saldžiųjų vafliukų su dar saldesniais papuošimais ant jų.
O tų tešlainių grožis... Gaila kad nenupaveikslavau šalia gulėjusių medinių jų formelių.
 Nors buvo lapkritis už vitrinų stiklų puikavosi braškės, aplietos šokoladu...
 Saldus šokolado fontanas.
Specializuotoje karamelės parduotuvėlėje, įvairiausių rūšių ir skonių karameliniai saldainiai.
Nuostabios sausainių dėžutės, kaip iš kokio filmo.
Puiki vafliukų forma.
 
Tradiciniai želiniai saldainiukai.
 
Briuselio senamiestyje puikuojasi šokolado muziejus. Šokolado sudedamųjų dalių eksponatai.
Saldūs muziejaus eksponatai.
Senovinės šokolado formelės.
Muziejuje pakliuvome į šokoladinių saldainių "pralines" gamybos prezentaciją. "Pralines" - tradiciniai belgų šokoladiniai saldainiai su įvairiais įdarais. Skystas šokoladas yra užpilamas į formeles ir po kiek laiko vėl išpilamas, tas plonytis šokolado sluoksnis likęs formelėje, padedamas stingti, o sustingęs lengvu pakratymu ištraukiamas iš formelės, tada jau ateina eilė ir saldainio įdarui.

Tai štai tokie saldūs mano įspūdžiai iš Belgijos!

2011 m. vasario 13 d., sekmadienis

Šokoladinis riešutų užtepas arba naminė „Riešutella“

Artėjant  šv. Valentino dienai  norėčiau į žiemišką kasdienybę įnešti truputėlį saldaus šokoladinio blizgesio. Šį receptą visai neseniai radau smittenkitchen ir sugalvojau juo pradžiuginti savo vaikus Valentino dienos proga. Pati Nutella buvo pagaminta pagal seną italų receptą pavadinimu Gianduja, iš lazdynų riešutų ir kakavos miltelių, kurį garsusis „Ferrero“ adaptavo plačiąjam pasauliui. Aš pagaminau dviejų rūšių riešutinius užtepus, vieną iš žemės riešutų, o antrą iš migdolų, saldžius saldžius kaip ir pati Valentino diena. 
  • 2 stiklinės luptų žemės riešutų (arba migdolų antram variantui)
  • ½ stiklinės kakavos (tamsios, pačios geriausios kokybės)
  • 1 ½ stiklinės cukraus pudros
  • 5-6 v.š. nerafinuoto abrikosų kauliukų aliejaus (galima ir kitokio, bet šis nuostabiai kvepia migdolais)
  • 1 a.š vanilino, žiupsnelio druskos
Apkepintus riešutus gerai  sutryniau elektriniu smulkintuvu apie 4-5 min. (mano kombainas nėra galingas, su galingesniu būtų greičiau), kol iš riešutų net aliejus sunktis pradėjo. Tada supyliau kelis šaukštus aliejaus ir vėl išsukau, subėriau kakavos miltelius, cukraus pudrą, vaniliną ir vėl pakartojau procesą. Jeigu kremas per tirštas, dar galite įpilti aliejaus (aš supyliau dar 4 šaukštus, bet tai priklauso nuo riešutų). Šokoladinėje riešutų užtepėlėje maloniai jautėsi malti riešutai. Man labiau patiko migdolinė „Riešutella“, į žemės riešutų užtepą kitą kartą druskos visai nedėsiu, nes patys riešutai turi sūrumo iš savęs.  Jau dabar svajoju, kaip rudenį iš lietuviškų lazdynų riešutų išsuksiu rudeninę „Riešutellą“. O dabar, tikiuosi,  kad vaikams mano dovana patiks ir jie šokoladuotomis lupytėmis bei rankytėmis  užsiprašys manęs pagaminti  dar visą trijų litrų stiklainėlį naminės „Riešutellos“.
P.S Naminę „Riešutellą“ laikykite šaldytuve.
 Saldaus saldaus saldumo.

2011 m. vasario 9 d., trečiadienis

Kugelis su džiovintais baravykais ir varškės padažu su peletrūnais

Kelias dienas svečiavausi pas tėvus Dzūkijoje. Turbūt kiekvienas žino,  kaip gera pas mamą patinginiauti, o ir maistas mamos juk  pats skaniausias. Mama, šį kartą, kepė dzūkišką kugelio variantą su džiovintais baravykais (juk kur dzūkas, ten ir grybai). Padažą iš varškės ir peletrūnų gaminau aš, pagal močiutės receptą, senoje močiutės virtuvėje.  Kugelį kepėme daugiau nei 100 metų menančiame pečiuje, kuriame maistą gamina jau ketvirta karta, kaip tas laikas bėga...
Kugeliui:
  • 3 kg bulvių
  • 3 vid. morkos
  • 3 vid. svogūnai
  • 0,5 l. kefyro
  • druskos
Užspirginimui:
  • 300 g. lašinukų (smulkiai supjaustytų)
  • 3 vid. svogūnai (smulkiai supjaustyti)
  • 1 sauja džiovintų baravykų (išmirkusių ir smulkiai supjaustytų)
  • juodųjų maltų pipirų
Padažui:
  • 400 g. riebios varškės
  • 2 v.š. grietinės
  • 10 v.š. pieno
  • 2 a.š džiovinto peletrūno
  • druskos, maltų juodųjų pipirų (pagal skonį)
Ką jau ką, bet kugelį, tikriausiai, kepti mokate geriau už mane, bet aš, vis dėlto, pakartosiu darbų eigą. Mano mama dalį kugelio kepė pečiuje, o kas netilpo sudėjo kepti į orkaitę, kadangi pečiuje, šiais laikais, mažai kas kepa, tai aprašysiu kepimo orkaitėje įpatumus. Nuskustas bulves, morkas ir svogūnus mama sutarkavo elektrine tarkavimo mašina, gautą masę užbalino kefyru (kartais pilame ir pieną, bet su kefyru gaunasi dar minkštesnis) ir paskanino druska. Tada keptuvėje užspirgino lašinukus, sumetė ir apkepė svogūnus, galiausiai sudėjo išmirkusius pjaustytus grybus bei pagardino pipirais. Paruoštą padažą, dar karštą, supylė į tarkius ir gerai išmaišė. Gautą masę išpilstėme į visus keraminius indus, kiek tik buvo namuose: dvi keramines formeles ir du čenakų indelius. Pirmiausiai, kugelį apie 20 min. apkepėme 220 laipsnių orkaitėje, likusias 40 min. kepėme 180 laipsnių temperatūroje.
Kol kugelis kepė aš paruošiau padažą. Šakute ištryniau varškę su druska, pipirais ir peletrūnais, sudėjau grietinę ir masę išsukau mediniu šaukštu, po truputį pyliau pieną ir sukau, kol padažas suskystėjo ir neliko varškės gumuliukų.
Kugelis, keptas pečiuje, gavosi drėgnesnis ir puresnis už keptą orkaitėje. Penkiese jo prisivalgėme sočiai, kaip tikri lietuviai. Kugelį, švelniai kvepiantį grybais ir mišku, kabinome šaukštais, užsipildami varškės padažu.
 Sočių pietų!

2011 m. vasario 6 d., sekmadienis

Karštas uogų vynas

Šiandien išsipildė sena mano svajonė, pamatyti žirgų lenktynes Sartuose. Oras niekaip neleido, kad lenktynės vyktų ant ledo, gaila, nes tikėjausi išvysti ristūnus lekiančius ledu. Nepaisant drėgno oro,  žirgai ir jų vadeliotojai buvo nuostabūs.




Permirkusias kojas, sustirusias rankas ir nuvargusį kūną maloniai šildė ir svaigino namuose ruoštas karštas vynas iš termosiuko, kuris, deja, pasibaigė  per greitai...

 

  • 0,5 l.  naminio uogų vyno (arba "Voruta" juodųjų serbentų vyno)
  • 0,5 l. stiprios Earl Grey arbatos
  • 1 v.š. džiovintų juodųjų serbentų
  • karšto vyno prieskonių (kvapniųjų pipirų, gvazdikėlių, cinamono lazdelės, kardamonų)
  • 1 apelsino žievelė (šviežia arba džiovinta)
  • 3-5 v.š. farino cukraus (žiūrint kokį saldumą mėgstate)



    Čia jau tikrai labai paprasta. Užplikiau stiprią Earl Grey arbatą, kuri suteikia karštam vynui išskirtinį bergamotės skonį ir "numuša" stiprumą. Vyną (naudojau naminį serbentų vyną, kurio prisigaminame vasara būtent šiam reikalui), bet labai tinka ir lietuviškas "Voruta" juodųjų serbentų vynas,  kartu su visais prieskoniais ir uogomis pašildžiau, bet neužviriau, tada supyliau arbatą bei cukrų ir vėl pašildžiau neužvirdama. 
    Karštą vyną, jau išjungusi ugnį, uždengusi palaikiau dar kokias 10 min., kad prieskoniai pilnai atiduotų savo aromatą. 
    Štai ir viskas, gerkite jį namuose su kvapniais sausainiais, arba šildykitės lauke, kol žiema dar už lango. 

    Nesušalkite!

    2011 m. vasario 4 d., penktadienis

    Vaisių duona

    Čia vis proga progą veja, rytoj Agotinės, duonos garbinimo ir šventinimo diena. Mėgstu kepti duoną, namai persismelkia jos kvapu ir širdį užlieja toks saldus jaukumas. Juk ne veltui ir maldose duonos prašoma, ir namai palaiminti, kuriuose ji kepama. Lietuviams artimiausia ruginė raugo duona, bet daugelis mano, kad ją sunku išsikepti namuose, aš pabandysiu tai paneigti. Darbo ši duona daug nereikalauja, tik laiko ir šilumos raugui subręsti. Apie duonos su raugu kepimą nemažai sužinojau iš Rasos Jurevičiūtės knygelės „Kepame duoną namuose“, o receptus pritaikiau savo skoniui. 
    I žingsnis. Raugo paruošimas:
    • 1 stiklinė rupių pilno grūdo ruginių miltų
    • 1 stiklinė šilto vandens
    Raugą dažniausiai ruošiu litriniame stiklainėlyje, taip raugas „neišlipa“ ir matosi kas vyksta viduje. Miltus indelyje gerai išmaišau su vandeniu, indelį uždengiu plėvele ir ją subadau (kad oras patektų), bei pastatau į šilčiausią namų vietą rūgimui 3 paroms (labai tinka šildomos grintys arba prie radiatoriaus).  Po paros raugas suputoja, suburbuliuoja ir išauga, likusias dvi paras jis labiau skystėja, ir matosi burbuliukai. Kiekvieną dieną su juo "pasisveikinu" pasukiodama indelį, kad pasimaišytų, juk be meilės nieks neauga. Jeigu raugas suskystėjo ir paverčiant indelį lengvai teka bei švelniai kvepia raugu, jau galima ir duonelę maišyti. 
    II žingsnis. Raugo pamaitinimas:
    • ½ stiklinės šilto vandens
    • ½ v.š. medaus
    • ½ stiklinės rupių pilno grūdo ruginių miltų
    • 1/3 stilinės kvietinių miltų (naudojau 550D)
    • išrūgęs raugas (aš naudoju visą)
    Visus produktus sudedu į mikserį, kad gerai išmaišytų, tada supilu į nemažą indą, uždengiu rankšluoščiu ir pastatau 12 val. dar kartą ant šildomų grindų parūgti. Šį procesą dažniausiai palieku nakčiai, nes iš ryto randu tešlą pakilusią ir pasiruošusią sekančiam žingsniui.
    III žingsnis. Tešlos minkymas ir kepimas:
    • visas išrūgęs po II žingsnio raugas
    • 1 stiklinė obuolių sulčių (naminių arba šviežių)
    • ½ stiklinės rupių pilno grūdo ruginių miltų
    • 2 – 2,5 stiklinės kvietinių miltų (naudojau 550D)
    • 1 nubrauktas a.š druskos
    • 1 v.š kmynų
    • 200 g. džiovinų vaisių mišinio (slyvų, persikų, datulių, figų, razinų)
    • 5 v.š. dzūkiškos naminukės (tiks ir kitokia ruginukė)
    • 100 g. kepintų saulėgražų
    • 100 g. lazdyno riešutų
    Švarius džiovintus vaisius užpyliau naminuke ir leidau pastovėti, bei šį gėrį sugerti, tai geriausiai padaryti iš vakaro, kai paruošite  tešlą II žingsniui.
    Visus produktus (išskyrus džiovintus vaisius ir riešutus) vėl leidau mikseriui gerai išmaišyti (tešla tapo lipni, bet ne kieta), tada subėriau riešutus ir „girtus“ vaisius. Tešlą supyliau į pailgą kekso formą, sutepta aliejumi, uždengiau rankšluostėliu ir vėl ant šildomų grindų, kokioms 3-4 val., kad paaugtų. Mano tešla per tą laiką beveik padvigubėjo.
    Galiausiai duoną kepiau 220 laipsnių orkaitėje apie 35 min. Reikia stebėti kad duonelė neperkeptų, o iškepusią palikti „atsikvėpti“ ant grotelių. 
    Štai ir viskas, ataušusią duoną labai skanu valgyti vakarienei užsitepus  sviestu, užsigeriant žolelių arbata. 
     Skalsios Jums duonos kasdieninės.

    2011 m. vasario 3 d., ketvirtadienis

    Kiniški koldūnai virti garuose

    Šiandien Kinų Naujieji Metai, ta proga, iš vakaro gaminau koldūnus. Koldūnus, o dar kitaip „pelmenius“, „raviolius“, „ausytes“, sibirietiškas, totoriškas  ir ukrainietiškas jų versijas gamina, turbūt, pusė pasaulio, ir visi juos laiko savo tautos pasididžiavimu. Reikia pripažinti, kad labiausiai juos savintis galėtų šiaurės kinai (jie augino kviečius), nes į Italiją koldūnų receptas, greičiausiai, buvo atplukdintas laivais kartu su šilku, į Rusiją juos užnešė karingieji mongolai-totoriai (artimi kinų kaimynai), Lietuvoje tai irgi totorių palikimas dar iš LDK laikų. Dabar, aišku, jau nieks nepasakys kaip buvo iš tikrųjų, bet koldūnai puikiai prigijo šaltesnio klimato šalyse, kaip žiemos patiekalas (su mėsos įdaru), nes jų buvo galima daug prisigaminti (su visa šeima, gal net gimine), o išnešus į šaltą žiemos orą, natūraliai sušaldyti ir laikyti šaltai. Tai daug darbo reikalaujantis patiekalas, bet pats jo paruošimas maistui t.y. išvirimas, labai greitas, dėl to ir verta pasistengti jų kuo daugiau pasigaminti.
    Bet grįžkime prie Kinų Naujųjų Metų, kurie šiemet prasideda vasario 3 d., kaip zuikio metai. Dar būdama maža mergaitė, per rusų laidą “Vokrug sveta”, mačiau, kaip visa gausi kinų šeima ruošiasi Naujiesiems, gamindami tradicinius koldūnus (jiaozi), ir suaugę, ir vaikai, ir seneliai. Nuo tada ir turėjau svajonę, kada nors su savo vaikais taip pasigaminti kiniškų koldūnų bei juos valgant sutikti netradicinius mums Kinų Naujuosius Metus. Šiemet  tokios progos jau nepraleidau ir kartu su savo penkiamete dukrele pagaminome koldūnų sočiai vakarienei. Koldūnų idėją radau “BBC Good Food” žurnale, o tešlos receptą pasiskolinau iš didžiai gerbiamo Giedriaus Vilpišausko.



    Tešlai:
    • 2 stiklinės miltų
    • 0,5 stiklinės vandens
    • 2 kiaušinio tryniai
    • 0,5 a.š. druskos
    Įdarui:
    • 250 g. maltos kiaulienos (aš susimaliau kumpį)
    • 2 vid. morkas
    • ¼ vid. kopūsto
    • ½ vid. poro baltosios dalies
    • 3 skiltelės česnako
    • 1 a.š. tarkuoto imbiero
    • 2 kiaušinių baltymai
    • 1 v.š. švelnaus sojų padažo
    • 1 v.š. sezamų aliejaus
    • druskos, maltų juodųjų pipirų
    Padažui:
    • 3 v.š . švelnaus sojų padažo
    • 1 v.š. sezamų aliejaus
    • 1 v.š. ryžių acto
    • sezamo sėklų



    Pirmiausiai, iš tešlai skirtų produktų išminkiau koldūnų tešlą, ją reikia labai gerai išminkyti, kad neliktų gumuliukų, gera tešla net blizga. Aš šį darbą mielai perleidau savo pagalbininkei duonkepei ir kitiems turintiems šį aparatą labai rekomenduoju, nes minkyti reikia ilgokai ir po to tešla dar turėtų kokią valandėlę pabrinkti. Kol tešla ilsėjosi pagaminau įdarą, smulkiai sutarkavau kopūstus, juos pasūdžiau ir gerai išminkiau rankomis, kad išsisunktų sultys, kuo daugiau sulčių nupilsite tuo geriau. Tada susmulkinau porus, česnakus, sutarkavau morkas. Visas daržoves sumaišiaus su malta mėsa, geriausiai būtų daržovių ir mėsos imti po lygiai. Į mėsos-daržovių įdarą supyliau kiaušinių baltymus atlikusius nuo tešlos, sojos padažą, aliejų, druską ir pipirus pagal skonį bei viską gerai išmaišiau. Dabar atėjo laikas ilgai lauktam momentui, koldūnų gaminimui, su dukryte kočiojome tešlą, spaudėme stikline rutuliukus, užspaudinėjome koldūniukus ir dėjome juos į garinį žuvies puodą ant grotelių. Su tešla dirbti reikia pakankamai greitai, nes ji greit džiūva (gal pas mane namie oras labai sausas), o virimui garuose tiks ir kitoks puodas skirtas būtent tam reikalui. Koldūniukai garuose išverda per kokias 10-15 min., maniškiai gavosi truputį pasiraukšlėję, bet gerai išlaikę formą ir skanūs. Prie koldūnų paruošiau padažą, jam skirtus produktus suplakusi stiklainėlyje. Į lėkštes dėjau po dvylika koldūnų, paskirdama kiekvienam metų mėnesiui po vieną. 




    P.S. Nepamirškite į vieną iš koldūnų įspausti laimingą monetą (tik švarią).

    Laimingų zuikio metų!

    2011 m. vasario 2 d., trečiadienis

    Menkė krienų padaže su keptais pastarnokais

    Aš ir vėl negalėjau turguje praeiti pro šviežią žuvį. Šį kartą išsirinkau nemažą menkę. Pas bobutę, lauke pardavinėjančią spanguoles, dar atsitiktinai nusipirkau krieno šaknį ir nemažą ryšulėlį pastarnokų. Krienai, man, kaip tokia imbiero šaknies lietuviška versija, jos abi tonizuoja, gydo nuo peršalimo ir stiprina imunitetą. Pastarnokai, nepelnytai primiršti šakniavaisiai, jie skoniu primena morkas, bei turi tokį malonų kmynų-pankolių atskonį. Parėjusi namo iš visos šios šviežienos sumąsčiau pietus – menkę troškintą grietinėlės bei krienų padaže su keptais orkaitėje pastarnokais. 

    • 1 menkė arba 2 gabalėliai jos file (mano buvo apie 1 kg)
    • 200 ml. riebios grietinėlės
    • 0,5 stiklinės vandens
    • 4  a.š. tarkuotų krienų (galima naudoti ir jau pagamintus)
    • 2 svogūnai
    • 1 v.š. sviesto
    • 4 pastarnokai
    • 2 šaukštai saulėgražų aliejaus
    • džiovintų krapų, maltų juodųjų pipirų
    • druskos, cukraus
    Šį kartą pradėjau nuo garnyro, nes jis keps ilgiau. Nuskutusi pastarnokus juos išilgai perpjoviau į 4 dalis ir apibarsčiusi džiovintais krapais, pipirais ir druska gerai išvoliojau aliejuje. Daržoves viena eile sudėjau į kepimo indą ir pusvalandžiui pašoviau į orkaitę (pirmomis 15 min. į 250 laipsnių, o likusį laiką kepiau 200 laipsnių orkaitėje). Kol kepė pastarnokai išdorojau menkę ir iš jos išpjausčiau du file gabaliukus, kuriuos dar padalinau, keturiems valgytojams. Menkė, pakankamai trapi žuvis , ir troškinant dažnai subyra, todėl palikau su oda. Žuvį apibėriau druska, pipirais ir džiovintais krapais. Keptuvėje, svieste, pakepinau svogūnus, supjaustytus žiedeliais, kai jie pageltonavo supyliau grietinėlę ir vandenį, užvirus sudėjau tarkuotus krienus bei druską ir cukrų pagal skonį. Į keptuvę atsargiai sukėliau žuvies gabalėlius ant keptų svogūnų ir troškinau padaže geras 10 min. ant mažos ugnies. Iškepę pastarnokai turėjo švelnų morkų saldumą su pankolių atskoniu, o menkė buvo maloniai aštri su svogūnų saldumu. 
     Skanios žuvies dienos.