Moliūgų pyragas su sūria karamele ir antrasis tinklaraščio gimtadienis

Šiandien, lapkričio 22 dieną - šio tinklaraščio antrasis gimtadienis!

Nors tai dar visai nedaug, bet man atrodo, kad jį rašau jau senai, senai, beveik visą amžinybę. Dviejų metų amžiaus vaikai jau tvirtai vaikščioja, bėgioja, pradeda šnekėti ir jiems prasideda trečiųjų metų krizė. Aišku, negalima būtų lyginti vaiko ir tinklaraščio, bet pastarasis per tuos kelis metus irgi paaugo. O viskas prasidėjo nuo svajonės turėti savo virtualią receptų užrašų knygutę. Dabar šie užrašai ne tik mano, bet ir mano draugų, visų tų, kurie čia užsuka, skaito, gamina ir komentuoja. Labai jumis visais džiaugiuosi!

Tinklaraščio rašymas, turbūt, vienas smagiausių mano užsiėmimų, kai pabosta gaminti, einu rašyti, kai nesirašo, einu fotografuoti. Visi šie trys užsiėmimai man labai prie širdies. Nors, kaip visad, dar labai norisi augti ir tobulėti.

Taip jau išėjo, kad šiemet tinklaraščio gimtadienis sutapo su Padėkos diena. Sveikinu visus draugus, kurie šiandien švenčia šią šventę. Todėl šiais metais vietoj torto - nuostabus moliūgų pyragas su sūria karamele. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kitaip, bet šis pyragas labai lengvai ir paprastai pagaminamas. Sūrios karamelės gaminimą kiek supaprastinau, naudodama karamelizuotą sutirštintą pieną „Rududu“. Pyragas gavosi drėgnas, aromatingas ir ne per saldus.

P.S. Gimtadienio proga, googl'as pranešė, kad išnaudojau visą savo tinklaraščio nuotraukoms skirtą vietą, tai kiek užtrukau, kol išsiaiškinau ir paskelbiau šį straipsnį. 

Receptas adaptuotas pagal www.simplyrecipes.com

12 asmenų:

Tešlai:

• 100 g. šalto sviesto
• 1 ¼ st. miltų
• 1 a.š. cukraus
• žiupsnelis druskos
• 3-4 v.š. labai šalto vandens

Moliūgų masei:

• 2 st. molūgų tyrės (kaip ją pasigaminti žiūrėkite čia)
• 1 indelis kondensuoto saldinto pieno
• ½ stiklinės rudojo cukraus
• 2 kiaušiniai + 1 kiaušinio trynys
• 2 a.š. malto cinamono
• 1 a.š. tarkuoto šviežio imbiero
• ¼ a.š. malto kardamono
• ¼ a.š. tarkuoto muskato riešuto
• 1 citrinos smulkiai nutarkuota žievelė

Papuošimui:

• 3 v.š. sutirštinto karamelizuoto pieno „Rududu“
• 3-5 v.š. pieno
• 30 g. sviesto
• ¼ a.š. jūros druskos
• 100 g. kapotų lazdyno riešutų

Pirmiausiai pagaminau tešlą. Sviestą trumpam įdėjau į šaldymo kamerą. Sušalusį sviestą supjausčiau nedideliais gabalėliais ir subėriau į virtuvinį kombainą su kapoklės įrankiu. Šalia sviesto subėriau likusias tešlos sudedamąsias dalis, išskyrus vandenį. Sviestą su miltais, cukrumi ir druska reikia sukapoti iki riebių trupinių, tada supilti labai šaltą vandenį. Įpylus vandens riebūs trupiniai įgaus tešlos konsistenciją. Tešlą pabaigiau minkyti rankomis, o išminkiusi susukau į maistinę plėvelę ir įkišau 10-15 minučių į šaldymo kamerą.

Kol tešla šalo, ėmiausi pyrago įdaro. Cukrų sumaišiau su visais prieskoniais, į jį įmušiau kiaušinius ir gerai juos išsukau, po to supyliau kondensuotą pieną ir moliūgų tyrę, bei gerai išplakiau.

Šaltą tešlą iškočiojau ant kepimo popieriaus, po to su tuo pačiu popieriumi ją perkėliau į kepimo formą, atsargiai nuimdama popierių nuo tešlos. Tešlos likutį apipjoviau ir suformavau pyrago kraštelius.

Ant tešlos pyliau moliūgų įdarą ir stačiau į įkaitintą 220 laipsnių orkaitę 15 minučių.

Po to orkaitės karštį sumažinau iki 180 laipsnių ir dar kepiau pyragą 30 minučių. Originaliame recepte buvo nurodyta kepti 40-50 minučių, bet maniškis iškepė gerokai greičiau.

Kol kepė pyragas pasiruošiau karamelinį padažą. Puode ištirpinau sviestą, sudėjau „Rududu“ ir supyliau pieną, visą tai dar skaninau jūros druska, bei maišiau, kol ši masė pavirto į padažą. Lazdyno riešutus stambiai sukapojau.

Ataušusį pyragą apšlaksčiau šiltu karameliniu padažu, o kol padažas neataušo, viršų apibarsčiau kapotais riešutais.

Pyragą pateikiau visiškai atšalusį, po kelių valandų.

Skanių pyragų!

Aštriai keptas šamas, rytų Azijos virtuvės mėgėjams

Ruduo jau sparčiai bėga į pabaigą. Lapkritis atneša naujus skonius ir naują įkvėpimą gaminti, apie tai, pagalandusi savo plunksną, parašiau čia. Mano užrašuose ir fotoaparate susikaupė daug nuotraukų ir receptų, kuriais laiku, dėl „priverstinių atostogų ligoninėje“, nespėjau pasidalinti, o dabar jau daugelio jų ir sezonas praėjo, atsidėsiu tuos receptus kitiems metams.

Nors yra vienas receptas ir viešnagė, kuria negaliu nepasidalinti. Merkio šaminėje, tikroje žuvų auginimo fermoje, kurioje susigundžiusi žuvų augintojų kvietimu, iš arčiau pamatyti, kaip auginami skanieji Merkio šamai, lankiausi dar spalio mėnesį. Pasirodo, šamai užauga ir būna tinkami maistui vidutiniškai per devynis mėnesius. Merkio šaminėje, šamai suskirstyti pagal amžių (vaikai, paaugliai ir suaugę) auga aštuoniuose baseinuose, kuriuose nuolat cirkuliuoja švarus vanduo. Labiausiai išdykę yra mažieji šamukai, jie labai mėgsta šokinėti, kartais įsismaginę gali net iššokti iš baseino. Kadangi šios žuvys turi plaučius, tai joms pavyksta tam tikrą laiką išgyventi ir be vandens. Įdomiausia yra tai, kad šamų baseinuose vyksta aktyvus socialinis gyvenimas, stipriausieji šamai gali užaugti ir subręsti anksčiau, jie skriaudžia silpnesnius, o ne tokie „sėkmingi“ šamukai tampa „pastumdėliais“ ir net po devynių augimo mėnesių nesubręsta, lieka buožgalviais, su didele galva ir mažu kūnu. Šamų augintojai myli ir rūpinasi savo augintiniais, juos maitina penkis kartus per dieną, natūraliu maistu pagamintu iš Baltijos šprotų. Žuvys yra gaudomos kartą per savaitę, o pagautos dar mažiausiai dvylika valandų yra laikomos švariame vandenyje, atskirame baseine, kad nusiramintų ir pilnai išsivalytų, prieš patekdamos į mūsų virtuves. Man buvo malonu pažinti optimizmu spinduliuojančius Merkio šamų augintojus, kurie tiki ir mėgaujasi tuo ką daro bei dirba atsakingą darbą, su meile augina maistą mums, žuvų valgytojams. Man visad gera rinktis vietinį, netoliese augintą kokybišką produktą, žinoti, kur ir kaip jis augo, kokie žmonės jį augino, tada sukiojantis savo virtuvėje net saldu iš to gerumo darosi.

Receptas adaptuotas pagal žurnalą „Good Food“ Rugsėjis 2012

4 valgytojams:

• 1 kilogramo dydžio Merkio šamas
• 4 v.š. sojos padažo
• 4 v.š. žaliųjų citrinų sulčių
• 4 v.š. skrudinto sezamų aliejaus
• 1 a.š. rudojo cukraus
• 1 aitrusis pipiras
• 3 cm. šviežios imbiero šaknies
• pjaustyto šviežio poro

Pateikimui:

• virtų „Basmati“ ryžių

Iš sojos, citrinų sulčių, aliejaus ir cukraus užmaišiau padažą, kuriuo užpyliau nuluptą šamą. Kaip lupti šamą esu aprašiusi šiame recepte.

Smulkiai supjausčiau nuluptą imbiero šaknį, aitriuosius pipirus palikau su sėklomis ir pjausčiau, kaip ir porus, žiedeliais. Paruoštais šviežiais prieskoniais įtryniau žuvį ir palikau valandėlei, kad sugertų skonius ir kvapus.

Šamą kepiau 180 laipsnių orkaitėje apie 45 minutes.

P.S. Iškeptas šamas buvo aštrokas ir ryškaus rytų Azijos skonio, jį valgėme apsibarstę pjaustytais porais su biriai virtais ryžiais.

Skanios žuvies!

Aštri moliūgų sriuba

Jau pusę mėnesio, kaip esu „iškritusi“ ne tik iš savo virtuvės bet ir iš man įprasto gyvenimo. Net nežinau, kaip čia taip man „pasisekė“ pasigauti sunkią ligą, kuri vienuolikai dienų paguldė į ligoninę ir visą mano gyvenimą apvertė „aukštyn kojomis“. Dabar jaučiuosi, kaip „sulėtintam kine“, gyvenimas tapo brangesnis, gražesnis ir šviesesnis... Juk kai esi sveikas, jaunas, gražus ir laimingas, tokios bėdos atrodo toli kaip Mėnulis ir mažiausiai tikiesi, kad vieną dieną, kaip iš dangaus ant tavęs nukris liga, kuri sujauks visus planus, darbus ir gyvenimo malonumus, o svarbiausiu dalyku pasaulyje taps tokie paprasti ir savaime suprantami dalykai, kaip galėjimas vaikščioti, valgyti, kalbėti ir miegoti. Didžiausiu džiaugsmu taps trumpi susitikimai su artimaisiais ir pasimatymai su vaikais pro ligoninės langą, o skaniausiu maistu - ligoninės košės ir saldi arbata.

Visą tą laiką ligoninėje svajojau apie aštriai saldžią trintą moliūgų sriubą, kurią dar prieš tai buvau užmačiusi lapkričio mėnesio „Good Food“ kulinariniame žurnale, kurį vyras parvežė iš komandiruotės. Taigi, vos sugrįžus į savo išsiilgtąją virtuvę ėmiausi jau seniai manęs laukusių moliūgų. Ši moliūgienė ypatinga tuo, kad vietoj įprastos grietinėlės ar pieno, ją verdant pilama grietinė (originaliame recepte naudojama crème fraîche), kuri kiek prigesina pipirų aštrumą. Sriubai naudojau du aitriuosius pipirus, mano skoniui, ji ir taip gavosi pakankamai aštri, jei sugalvosite gaminti pagal originalų receptą ir naudoti 4 aitriuosius pipirus, turite mėgti labai labai aštrų maistą.

8 porcijoms:

• 1,2 kg. moliūgo (nulupto ir be sėklų)
• 4 svogūnai
• 2 česnako skiltelės
• 4 aitriosios (čili) paprikos (nors man pakako ir 2)
• 4 v.š. alyvuogių aliejaus
• 2 v.š. sviesto
• 1,7 l. daržovių sultinio
• 8 v.š. riebios grietinės (recepte naudojama crème fraîche)
• druskos (pagal skonį)

Pateikimui:

• grietinės
• kapotų aitriųjų paprikų
• maltų juodųjų pipirų

Moliūgą nulupau, supjausčiau nedideliais gabalėliais, apšlaksčiau keliais šaukštais alyvuogių aliejaus ir paskleidžiau skardoje ant kepimo popieriaus. Moliūgą kepiau įkaitintoje 180 laipsnių orkaitėje apie pusvalandį.

Kol kepė moliūgas sriubos puode ant sviesto ir likusio alyvuogių aliejaus pakepiau smulkiai pjaustytus svogūnus ir kapotą česnaką.

Aitriuosius pipirus naudojau be sėklų. Norėdama saugiau ir greitai pašalinti aštriųjų pipirų sėklas juos pavoliojau tarp rankų, kad sėklytės atsiskirtų nuo membranos ir lengviau išbyrėtų. Tada nupjoviau abudu pipiro galiukus ir pro juos iškračiau sėklytes. Taip pašalinus pipiriukų sėklas, lengvai juos supjausčiau žiedeliais. Aitriąsias paprikas sudėjau kepti kartu su svogūnais ir česnakais.

Iš orkaitės ištraukusi iškepusį moliūgą, sudėjau į sriubos puodą prie keptų daržovių. Ant daržovių užpyliau sultinį ir leidau jam užvirti. Į sultinį įmaišiau aštuonis šaukštus grietinės, gerai išmaišiau, kol ji pilnai ištirpo sultinyje. Paruoštą sriubą sutryniau elektriniu trintuvu iki kreminės konsistencijos, dar kartelį užviriau, skaninau druska.

Sriubą valgėme su grietine apsibarstę pjaustytais, ne tokiais aštriais pipirais.

Skanios moliūgienės!

Kopūstienė su žaliuokėmis

Ši sriuba kiekvieną rudenį, vos tik pradeda dygti žaliuokės, būna įtraukta į mūsų šeimos meniu. Prisipažinsiu, kad ją dažniau valgau pas mamą, nei verdu pati. Mamos kopūstienė su tėčio rinktomis žaliuokėmis nerealiai skani, tokia pat skani kaip ir kažkada buvo močiutės „kopūscienė su zelionkomis“. Todėl savaitgalį, vos tik Halės turguje užmačiau žaliuokių, nesusilaikiau ir susiruošiau šią sriubą išsivirti pati. Paskambinau mamai ir visą procesą išsiklausinėjau iki smulkmenų. Mano žaliuokių sriuba gavosi labai skani, bet ne tokia nereali, kaip mano mamos, net neįsivaizduoju, kokių burtų ji į ją prideda. Greičiausiai, didžiausias burtas yra tame, kad valgydama mamos sriubą, tuo skaniu momentu, vis dar jaučiuosi vaikas, maža laiminga mergaitė, sėdinti prie didelės garuojančios sriubos lėkštės.

• 1 kopūstas (apie 1 kg)
• 200 g. šviežių žaliuokių
• 1 svogūnas
• 1 didelis antaninis obuolys
• 2 didelės morkos
• 2-3 litrai daržovių sultinio arba vandens (priklausomai nuo to, kokio tirštumo norite sriubos)
• 2 v.š. saulėgrąžų aliejaus
• keli lauro lapeliai ir juodieji pipirų žirneliai
• druskos ir cukraus (pagal skonį)
• ryšelis petražolių

Pirmiausiai nuploviau žaliuokes. Žaliuokės, turbūt, patys purviniausi grybai, jos visos smėlėtos, taigi plauti jas reikia itin atidžiai. Žaliuokes užmerkiau vandenyje, kad nusėstų smėlis ir atskirai po vieną trindama šepetėliu ploviau jas po tekančiu vandeniu.

Puode ant aliejaus pakepiau smulkiai pjaustytą svogūną ir morkas. Kai daržovės apkepė supyliau daržovių sultinį, nors mama į šią sriubą pila paprasčiausią vandenį. Sriubai užvirus sudėjau pjaustytus kopūstus ir švarias žaliuokes.

Obuolį nulupau, sutarkavau ir įdėjau į verdančią sriubą. Sriubą skaninau lauro lapais, pipirų žirneliais druska ir cukrumi. Sriubą ant mažos ugnies viriau apie pusvalandį.

Išvirusią sriubą apibarsčiau pjaustytomis petražolėmis ir valgėme ją su grietine bei juoda duona. Ši sriuba, kaip ir visos kopūstienės, būna dar skanesnė kitą dieną.

Skanios kopūstienės!

Obuolių pyragas su spanguolėmis ir lazdynų riešutais

Šiame pyrage yra visko, kas geriausia rudenį, ir raudonšoniai obuoliai, ir vitaminingos spanguolės, ir švieži lazdynų riešutai. Šiemet spanguolės ypatingai didelės ir gražios, be šių uogų niekaip neįsivaizduoju paskutinių mėnesių metuose. Originaliame recepte vietoj spanguolių buvo naudojamos gervuogės, o dalis miltų keičiama maltais migdolais. Tiems, kam ne prie širdies rūgščios spanguolės, jas gali keisti rudeninėmis avietėmis (vakar dar jų mačiau turguje). Jei pyragui naudosite saldžiarūgščius obuolius, spanguolės pyrage labai derės ir kompensuos obuoliuose trūkstamą rūgštumą. O ypatingo šarmo šiam obuolių pyragui suteikia lazdyno riešutų pabarstai.

Receptas adaptuotas pagal žurnalą „Good Food“ rugsėjis 2012

24cm skersmens kepimo formai:

• 125 g. sviesto (minkšto)
• 125 g. cukraus
• 3 kiaušiniai
• 150 g. miltų
• 2 a.š. kepimo miltelių
• 4 obuoliai
• 100 g. spanguolių

Pyrago viršui:

• 1 a.š. cinamono
• 1 v.š. rudojo cukraus
• 30 g. sviesto (šalto)
• 50 g. lazdyno riešutų (išgliaudėtų)
• miltelinio cukraus

Kepimo formos šonus ištepiau sviestu, o jos dugną išklojau kepimo popieriumi. Orkaitę įkaitinau iki 160 laipsnių.

Sausoje keptuvėje lengvai pakepinau lazdyno riešutus. Kepinti riešutai įgyja ryškesnį skonį ir nuo jų lengviau nusilupa odelė. Riešutus kiek paskaldžiau peiliu.

Miltus sumaišiau su kepimo milteliais.

Elektriniu plaktuvu išplakiau minkštą sviestą ir cukrų, tada sudėjau kiaušinius ir viską išplakiau kartu. Po truputį į plakinį įmaišiau miltų mišinį.

Obuolius nulipau ir supjausčiau skiltelėmis, subėriau juos į tešlą kartu su švariomis spanguolėmis. Tešlą gerai išmaišiau, kad obuoliai ir uogos pasiskirstytų vienodai. Pyrago mišinį supyliau į paruoštą kepimo formą.

Iš cinamono, rudojo cukraus, šalto kapoto sviesto ir riešutų rankomis padariau trupinius ir apibėriau jais pyrago viršų.

Pyragą kepiau apie 50 minučių. Iškepusiam pyragui leidau praaušti ir barsčiau milteliniu cukrumi bei spanguolėmis.

Labai skanus ir gaivus rudeniškas pyragas.

Skanių pyragų!

Traškiai keptas šamas kepsninėje

Tikslesnis šio patiekalo pavadinimas galėtų būti „Kaip iškepti „cielą“ šamą kepsninėje?“, o jei linksmiau tai „Kaip aš dyriau šamui kailį...“.

Šį Merkio šamą turėjau kepti namų orkaitėje, bet neplanuotai anksčiau išvažiavome į vasarnamį, beliko jį išsikepti kepsninėje, nes orkaitės ten neturiu. Kepsninėje geriausiai kepti ne didesnį nei vieno kilogramo šamą, tada jis greičiau ir geriau iškeps.

Buvau skaičiusi, kad panašiai šamus kepa Jungtinių Valstijų pietinėje dalyje. Beveik visuose jų receptuose kepami nulupti šamai. Aš pati dar niekad nebuvau bandžiusi „lupti“ šamo, bet pasirodo, tai nėra taip sunku. Šamo oda labai slidi, jai užkabinti geriausiai naudoti nedideles žnyples, jas iš savo darbo įrankių dėžės man paskolino vyras. Kaip tai daryti mokiausi iš šio filmuko. Nulupus šamui odą galima pamatyti kokia graži ir rausva yra jo mėsa.

Šį savaitgalį Merkio šaminėje vyks ekskursija, į kurią kviečiami visi norintys pamatyti kaip auginami ir kuo maitinami šamai. Tikiuosi, man pavyks ten nusigauti ir savo akimis pamatyti kaip užauga tokios skanios žuvys.

Receptas iš cooks.com

• 1 šamas (mažesnis nei 1 kg)
• 50 g. lydyto sviesto
• 4 v.š. maltų džiūvėsių
• druskos, maltų pipirų mišinio
• džiovintų smulkintų daržovių mišinio (morkų, salierų, svogūnų ir kt.)

Taigi, pirmiausiai nulupau šamui odą. Aplink šamo galvą lengvai įpjoviau aštriu peiliu odą ir pasistengiau atlupti nedidelį odos kraštelį. Tą odos kraštelį tvirtai suspaudžiau darbinėmis žnyplėmis ir stipriai laikydama žuvį lupau odą. Oda lupasi pakankamai lengvai ir labai švariai tik reikia tvirtos jėgos viena ranka laikyti žuvį, nes ji slidi, o kita ranka stipriai lupti odą su žnyplėmis. Šamas iš odos man išsinėrė po kokių penkių minučių darbo.

Tada šamui pašalinau galvą ir jį nuploviau, bei gerai nusausinau popieriniu rankšluosčiu. 

Džiūvėsius sumaišiau su smulkintais džiovintų daržovių gabalėliais, druska ir pipirais.

Išlydžiau sviestą ir juo gerai ištepiau šamą.

Sviestuotą šamą apibėriau džiūvėsėlių mišiniu. Stengiausi, kad prie šamo priliptų kuo daugiau džiūvėsių, todėl juos vis paspausdavau rankomis prie mėsos.

Taip paniruotą žuvį stačiau kepti į kepsninę ant įkaitintų žarijų tiesioginės ugnies. Pasistenkite, kad uodega keptų mažesnės kaitros zonoje, o likusioji žuvies dalis kaitresnėje kepsninės zonoje. Žuvį iš abiejų pusių kepiau po 10 minučių.

Kai žuvis jau buvo apkepusi ją pastūmiau toliau nuo žarijų, kad būtų ne virš jų, o šalia jų ir dar palikau 5 minutėms visiškai iškepti, uždengusi kepsninės dangtį.

Iškepusią žuvį perdėjau ant lėkštės, jos mėsa lengvai atsiskyrė nuo kaulo. Šamą valgėme su rudeninėmis salotomis iš paskutinių vietinių pomidorų.

P.S. Taip kepti šamą galima ir namų orkaitėje, iškepusio šamo mėsa sultinga ir labai lengvai atsiskiria nuo kaulo.

Skanios žuvies!

Kepsninėje keptos kesadilijos

Kaip man patinka toks saulėtas, spalvingas ir sausas ruduo. Tada galima išsinešti stalą po rudenėjančiu medžiu ir valgyti krentant spalvotiems lapams. Šį savaitgalį kaip tik taip ir valgėme, nes oras buvo puikus.

Ruduo man patinka ne vien dėl spalvotų medžių lapų, bet ir dėl tų pačių spalvų atsikartojimo rudeninėse daržovėse. Šiuo metu, kol nesibaigė vietiniai pomidorai, kol dar dera saldieji kukurūzai, kol turguje galima nusipirkti Lietuvoje augintų aitriųjų ir saldžiųjų paprikų, labai gera gaminti meksikietišką maistą.

Kesadilijos (Quesadilla) – tai įdarytos keptos tortilijos. Labai greitai pagaminamas ir skanus užkandis. Tokias kesadilijas, su įvairiomis daržovėmis, kepiau Cobb kepsninėje beveik visą vasarą, jas labai pamėgo mano vaikai. Man su tokiomis vaišėmis irgi labai paprasta, tik pripjaustau pilną padėklą daržovių ir sūrio, o jau kiekvienas pagal savo skonį ir nuotaiką jas gaminasi ir kepasi pats. Pasistatome Cobb kepsninę tiesiai ant stalo, apsėdame ją iš visų pusių, ir kepame kiekvienas skirtingas kesadilijas, o po to vaišinamės ir ginčijamės, kieno kesadilija pati skaniausia.

P.S. Prie šių meksikietiškų kesadilijų dar patariu kepsninėje išsikepti saldžiųjų kukurūzų burbuolių ir pasigaminti greitai paruošiamo salsa padažo. Turėsite puikų rudenišką meksikietišką vakarėlį.

Receptas adaptuotas pagal knygą „Barbekiu“.

4 asmenims:

• 8 kvietinių miltų tortilijos
• 200 g. mocarelos sūrio
• 4 pomidorai
• 2 saldžiosios paprikos
• 1 aitrioji paprika
• 1 išvirtas saldusis kukurūzas
• 1 mėlynasis svogūnas
• šviežių petražolių ir bazilikų
• druskos ir pipirų (pagal skonį)
• salsa padažo (receptas čia)

Kepsninę paruošiau kepimui ant tiesioginės ugnies.

Daržoves nuploviau ir supjausčiau. Suraikiau sūrį. Išviriau kukurūzo burbuolę ir nupjausčiau nuo jos grūdelius.

Tortilijas plonai iš vienos pusės aptepiau salsa padažu, ant viršaus dėjau kelis pjaustyto sūrio gabalėlius, ant jo pjaustyto pomidoro, saldžiosios ir aitriosios paprikos, plonai pjaustytų svogūnų, apibarsčiau kukurūzų grūdeliais, prieskoninėmis žolelėmis, skaninau druska ir maltais pipirais. 

Kesadilijas kepiau po kelias minutes iš kiekvienos pusės. Apversti jas reikia atsargiai, kad neišbyrėtų įdaras. Iškepusios kesadilijos yra traškios, sūris išsilydęs, o daržovės viduje - karštos. Iškepusias įdarytas tortilijas perpjoviau pusiau.

Tokias kesadilijas galima kepti bet kurioje kitoje kepsninėje, o įdaryti viskuo, ką jūs mėgstate.

Skanaus meksikietiško vakarėlio!