Keksas su uogomis

Jau ir rugsėjis atėjo, net nepastebėjau, kaip ta vasara prabėgo... Nepaisant to, rugsėjis man patinka, viskas sugrįžta į savas vėžes, vaikai į mokyklas, darželius, būrelius. Visi pilni naujų planų, tai, kaip kokie Naujieji Metai, kažko naujo pradžia. Vasaros išleistuvėms ir rudens sutiktuvėms kepiau drėgną uoginį keksą su avietėmis ir gervuogėmis. Jis jau seniai mane viliojo nuo BBC Good Food žurnalo rugpjūčio numerio viršelio.

Keksui:

• 180 g. minkšto sviesto
• 180 g. cukraus
• 250 g. miltų
• 2 a.š. kepimo miltelių
• 2 kiaušiniai
• 2 a.š. vanilinio cukraus
• 50 g. aviečių ir gervuogių

Kekso viršui:

• 140 g cukraus
• 4 v.š. citrinų sulčių
• 150 g aviečių ir gervuogių

Iš minkšto sviesto, cukraus, kiaušinių ir miltų sumaišytų su kepimo milteliais bei vaniliniu cukrumi mikseryje išsukau vientisą tešlą. Orkaitę įkaitinau iki 180 laipsnių. Kepimo formą išklojau kepimo popieriumi ir supyliau pusę tešlos, į tą tešlą po vieną įspaudžiau švarias avietes su gervuogėmis, po to ant viršaus užpyliau likusią tešlą ir kišau į įkaitusią orkaitę. Mano keksas iškepė per 45 minutes, prieš ištraukiant būtinai reikia tikrinti ar jis pilnai iškepęs. Kol keksas kepė likusias uogas užpyliau cukrumi ir citrinų sultimis (kiekį didinau, kad būtų drėgniau). Iškepusį keksą su visu kepimo popieriumi dėjau ant grotelių ir dar karštą sulaisčiau uogomis bei susidariusiomis sultimis. Dirbant uogos gali kristi ir ne labai laikytis ant viršaus, bet reikia pasistengti jas ten „priklijuoti“, nes kai atšals, cukrus sukietės ir uogos labiau laikysis. Labai skanus keksas, kurį tikrai kepsiu ir kitą kartą, jį galima bus išbandyti ir su kitomis uogomis.

Skanių rudeninių uogų!

Nesaldus cukinijų tortas

Turbūt jau matėte ir skaitėte, o gal jau ir gaminote iš naujojo oC kulinarinio žurnalo? Kas dar nevartėte, labai rekomenduoju, jį išleido Lietuvos maisto tinklaraštininės. Prie šio žurnalo nagučius prikišau ir aš, viriau rudeninių daržovių sriubą su obuoliais, ruošiau sezoninių rudeninių gėrybių kalendorių, kepiau nesaldų cukinijų tortą... Šį tortą mūsų šeima labai mėgsta, jį išmokau iš vyro močiutės, jis puikiai tinka svečiams nustebinti, kai aplink pilna cukinijų...

Cukinijų blynams:

• 2 kg nuluptų ir sutarkuotų cukinijų
• 4 kiaušinių
• 8 v.š. miltų
• druskos, maltų juodųjų pipirų
• vynuogių kauliukų aliejaus (kepimui)

Pertepimui:

• 500 ml. tiršto turkiško jogurto
• 1 st. smulkiai pjaustytų petražolių
• 1 st. smulkiai pjaustytų bazilikų
• 5 česnako skiltelės (smulkiai kapotos)
• 1 v.š. citrinos sulčių
• druskos, maltų juodųjų pipirų

Papuošimui:

• spalvotų pomidorų (geltonų, raudonų)
• petražolių ir bazilikų

Nuplautas cukinijas nulupau, išėmiau sėklas ir sutarkavau burokine tarka. Cukinijų tarkius gausiai apibarsčiau druska ir palikau rėtyje valandai, kad nuvarvėtų sultys. Nuvarvintas cukinijas sumaišiau su kiaušiniais, miltais, gardinau pipirais ir kepiau didelius blynus per visą keptuvę. Keptuvėje ant įkaitinto aliejaus paskleidžiau cukinijų masę ir kepiau, kol pirma pusė iškepė, tada apkepusia puse blyną apverčiau ant lėkštės, po to neiškeptąja puse vėl verčiau atgal į keptuvę, kad ir ši apkeptų. Blynus kepiau atsargiai, nes juos pakankamai sunku vartyti, čia labai pagelbėja lėkštė. Iš to kiekio cukinijų man gavosi penki dideli blynai, kuriuos palikau aušti ant atskirų lėkščių.

Kol blynai aušo, pasigaminau kremą. Tirštą jogurtą gausiai pagardinau druska ir pipirais, skaninau kapotais žalumynais, smulkintais česnakais ir citrinų sultimis. Kremas gaunasi pakankamai tirštas, aštrus ir pikantiškas, nes jam susigėrus į cukinijų blynus jis sušvelnės. Praaušusius blynus tepiau kremu ir dėjau vieną ant kito. Viršutinį blyną ir torto šonus, irgi aptepiau kremu. Paruoštą tortą stačiau kelioms valandoms į šaldytuvą, kad jis susigertų ir sutvirtėtų. Labai patogu šį tortą pasiruošti iš vakaro, kitą dieną liks tik jį papuošti. Tortą puošiau spalvotais pomidorais ir smulkintais bazilikais su petražolėmis. Man skaniausia jį valgyti su pomidorų salotomis.

P.S Vietoj tiršto turkiško jogurto galima naudoti mėgstamą majonezą, tada tortas bus dar labiau pikantiškesnis, aštresnis bet ir riebesnis.

Skanaus.

Truputis Londono

Sugrįžau iš margojo Londono, ten keliavau kartu su sūnumi ir beveik visas laikas buvo skirtas mano paaugliui, muziejams, zoologijos sodui, turistinėms miesto įžymybėms... Iš anksto planavau apsilankyti keliose kavinėse ir maisto turguose, tik viskam, deja, pritrūko laiko... Londone, įkvėpiau pasaulio, kiekvieną kart man šis miestas nusidažo vis naujomis spalvomis.

Šį kart naujai atradau Islington rajoną su jo neformaliaisiais Gastropub'ais ir Old Spitalfields Market, kuriame sekmadienį mirga originalūs papuošalai ir rūbai, tradicinis ir ne labai greitas maistas, namuose gaminti čatniai, kuriais čia pat vietoje prekiauja ir vaišina toks geranoriškas vaikinas. Labiausiai ten patiko greito maisto užkandinė Suqare Pie, kurioje pateikiami tradiciniai sotūs angliški pyragai gražiose kartoninėse dėžutėse, galima rinktis iš daugiau nei dešimties rūšių, toks jaukus maistas skubančiam turistui. Tame pačiame Islingtone rekomenduočiau aplankyti Museum of London, jis gal ir nėra toks žymus, kaip didieji Londono muziejai, bet labai jaukus, eksponatai, kad ir ne patys vertingiausi, bet puikiai ir įdomiai pateikti, mano dvylikametis sūnus buvo sužavėtas, tai pat kaip ir aš. Na kodėl Vilnius neturi savo muziejaus?

Labai norėjau apsilankyti taip vadinamuose Gastropubs'uose, kuriuose pateikiamas tik vietinis ir sezoninis maistas, yra sudaromi skirtingi meniu kiekvienam metų laikui ir didesnis dėmesys skiriamas maistui, o ne gėrimams, kaip tradiciniuose Pub'uose. Nors patys gėrimai irgi yra subtiliai parinkti, angiškas alus elis (ale) tik iš vietinių bravorų, obuolių sidras iš šeimyninių ūkių, ekologiškas vynas. Dar būdama Lietuvoje pasirinkau Islington rajone esantį gastropub'ą The Duke of Cambridge, kuris yra susišlavęs nemažai apdovanojimų, jame ragavau įdomaus derinio salotas žuvis+obuoliai, baltųjų ir raudonųjų serbentų pyragą, gėriau pilstomą anglišką sidrą, o sūnus - organinę colą (nežinojau, kad ir tokios esama), sūnus sakė, kad riešutų skonio. Lengvai pavakarieniavome už 25 svarus, kadangi labai daug tikėjausi, tai buvau lengvai nusivylusi, buvo skanu, bet tikrai nieko įpatingo, gal labiausiai patiko sidras, toks tikras, sausas, tokio Lietuvoje niekur nerasi.

Atskirai reikėtų šnekėti apie Notting Hill'e esantį Portobello Market, čia šeštadieniais tiek turistų, kad net obuolys ant žemės nukristi negalėtų. Plauki kartu su visais turistais upe ir nieko dorai negali apžiūrėti. Bet nuotaika ir kvapai nuostabūs, šalia kepami creps'ai, nosį kutena egzotiški prieskoniai, ausis glosto gatvės muzikantų garsai, akys raibsta nuo sezoninių uogų ir daržovių. Ten valgėm skaniausią šaldytą jogurtą su sezoninėmis uogomis. Kai nuklydome nuo Portabello Road, lengviau atsikvėpiau ir užtikau knygyną Books for Cooks, kuris gal labiau skirtas turistams, bet jaukus ir mielas su pilnomis lentynomis kulinarinių knygų, tikras rojus.

Didžiausia atgaiva pavargusioms kojoms ir nuo įspūdžių mirguliuojančioms akims buvo Londono parkai su mielais suoliukais ir dryžuotomis kėdėmis, paukščiais ir natūraliais augalų kvapais, pati idealiausia vieta sutaršyti tradicinį anglišką sumuštinį. The Regent's Park, kuriuo ėjome į šalia esantį London Zoo (labai rekomenduoju, tikrai vertas dėmesio), mane sužavėjo savo kavinuke The Garden Cafe, kurioje tą dieną išsinešimui už 5 svarus galėjau gauti labai aromatingos morkų-pomidorų-vištienos-kalendrų trintos sriubos vienkartiniame indelyje, kuri buvo labai labai gera, o saldumynų lentynoje puikavosi burokėlių pyragas su razinomis bei aguonomis ir levandų keksas su levandų grūdeliais viduje, nuostabiai atrodė, iki šiol gailiuosi, kad neparagavau.

Dar vienas aplankytas restoranas, kuris labiau skirtas vaikams Rainforest Cafe. Mano dičkį jis sužavėjo savo nuotaika, džiunglių atmosfera ir nuotaikingu aptarnavimu. Maistas ten kaip maistas, bet yra atskiras meniu vaikams, jį užsakius patiekalą+gėrimą+desertą+dovanėlę galima gauti už 15 svarų, sūnus valgė šonkauliukus, kurie čia priskiriami prie vaikiško maisto, namie jis jų tikrai nevalgo, bet čia taršė net ausys lapsėjo, sakė, kad patiko, tik porcija per maža buvo, na, turbūt, tikrai nepritaikyta ėdriems paaugliams. Mano patiekalas ir vynas kainavo tiek pat. Šią kavinę rekomenduočiau keliaujantiems su vaikais, jie tikrai liks sužavėti.

Nors grįžau nutrintomis kojomis, užkimusia gerkle ir svaigstančia nuo įspūdžių galva, bet jau dabar gailiuosi kad nespėjau aplankyti Borough Market, James's Italian restorano Canary Wharf, Covent Garden Market... Na, teks atidėti kitam kartui.

Cukinijų sriuba su saldaus pieno sūriu

Žinote, kas sunkiausia iš užmiesčio vasarojimo sugrįžus į miestą? O gi šviesos trūkumas. Vasara visur vienoda, bet mūsų bute saulės akivaizdžiai mažiau nei jos buvo kaime ir vasarnamyje. Tai labai aiškiai matosi vos pažvelgus pro fotoaparato objektyvą, dirbtinė šviesa niekaip neprilygsta natūraliai, o ir dienos dabar tokios apniukusios. Reikės vėl priprasti...

Iš kaimo parsivežiau visą galybę peraugusių cukinijų, jų mano uošvijoje šiemet užderėjo „nors vežimu vežk“, tiesiogine šio posakio reikšme. Cukinijas labai mėgstu, dabar jomis ir maitinamės. Šį kart viriau nuostabiai subtilią trintą cukinijų sriubą, kurią gardinau lietuvišku saldaus pieno sūriu, kuris čia labai tiko ir suteikė pikantiškumo.

• 1 peraugusi cukinija (apie 0,5 kg)
• 1 svogūnas
• 250 ml grietinėlės (riebios)
• 500 ml sultinio (natūralaus vištienos arba daržovių)
• alyvuogių aliejaus ir sviesto (kepimui)
• druskos, maltų juodųjų pipirų, džiovintų čiobrelių
• 150 g saldaus pieno sūrio (geriau jau ne visai šviežio ir kietesnio)

Cukiniją nulupau, išsėklinau ir supjausčiau nedideliais gabaliukais, svogūną supjausčiau plunksnelėmis. Puode ant sviesto ir alyvuogių aliejaus pakepiau svogūną, kai jis apskrudo, sumečiau cukiniją ir kartu su svogūnais troškinau ant mažos ugnies. Kai cukinija suminkštėjo supyliau sultinį ir paviriau, kol cukinijos tapo visiškai minkštos. Visą masę supyliau į smulkintuvą ir gerai susmulkinau, tyrę pyliau atgal į puodą, o į jį grietinėlę, gardinau prieskoniais, leidau sriubai užvirti. Išjungiau ugnį ir sudėjau pusė stambiai tarkuoto sūrio, kuris sriuboje visiškai neištirpsta, o tik suminkštėja ir suteikia tirštumo, bei pikantiškumo. Sriubą pilsčiau į lėkštes, ant viršaus užbarsčiau likusio sūrio, teikiau su "Biržų duonos" grissini  duonos lazdelėmis. Čia labiausiai tiko rozmarinų skonio, lazdeles mirkėme į sriubą ir mėgavomės jaukiu maistu vėsią rudenėjančios vasaros dieną.

Skanaus.

Receptas adaptuotas pagal knygą „Sriubų enciklopedija“

Marinuotos agurkų salotos

Mėgstu lietuvišką vasarą su trupučiu saulės, trupučiu lietaus, uodų spiečiais ir vapsvų zyzimais... Tik kas ta vasara Lietuvoje? Beveik du mėnesiai nuo Joninių iki Žolinių? Tai kiek to džiaugsmo beliko? Tuos kelis šilčiausius ir turtingiausius vasaros mėnesius visados stengiuosi praleisti ČIA, kur bumbsi alyviniai obuoliai, juoduoja gervuogės, vejasi agurkai...

Per tuos vasaros džiaugsmus ir malonius rūpesčius kiek apleidau rašymą, gaminimo ir fotografavimo buvo sočiai, tik kompiuteris prie rankų niekaip nelipo.

Kol dar tęsiasi agurkų vakavimai ir konservavimai, noriu pasidalinti savo labai mėgstamomis agurkų salotomis, kurias gaminu iš nestandartinių ir peraugusių agurkų, kurie nepraeina „grožio konkurso“ marinavimui stiklainiuose. Salotos šaldytuve gali išbūti apie savaitę, bet pas mus jų anksčiau jau nebūna nei kvapo. Jų receptas gal kiek panašus į Eglės momofukų agurkėlius ar Neringos aštriai marinuotus agurkėlius, bet maniškiai truputį kitokie, su traškiais svogūnėliais ir lengvu obuolių actu.

• 1 kg pjaustytų agurkų
• 1 didelis mėlynasis svogūnas
• 1 st. verdančio vandens
• 0,5 st. obuolių acto (būtinai obuolių)
• 0,5 st. cukraus
• 1 v.š. druskos
• petražolių arba krapų

Agurkus supjausčiau ne labai storais žiedeliais, svogūnus plonomis plunksnelėmis, susmulkinau petražoles. Obuolių actą, cukrų, druską ir verdantį vandenį gerai išmaišiau, kol nepraaušo užpyliau ant agurkų su svogūnais. Šias salotas galima valgyti jau po paros, laikau jas šaldytuve apie savaitę, labai patogu žinoti, kad skubant neberiekės ruošti salotų, o tik prasidaryti šaldytuvą ir traškinti girgždančius agurkus ir pasimarinavusius svogūnėlius. Labai skanu!

Traškių agurkų!

Raudonųjų serbentų drebučiai

Pagaliau sugrįžau iš ilgųjų atostogų kaime. Grįžau ne viena, o su visu kalnu stiklainių stiklainėlių, bus ką, šaltą žiemą prisiminti. Dėkui, vyro močiutei, kad dar yra ką į tuos stiklainėlius kišti... viskas sava, šviežia, ką tik iš lysvės... Gal ir vėlokai, bet dalinuosi kaime užgyventu savo turtu...

Labai klasikinė, ta raudonųjų serbentų uogienė, turbūt, anksčiau kiekvienuose namuose būdavo verdama. Pas mus jos visad labai daug buvo, vis nesuvalgydavom iki pavasario, pabodo mamai ją be reikalo virti ir gal kokias dešimt žiemų be jos gyvenom. Visai neseniai, prieš kelis metelius, taip užsimaniau tų vaikystės serbentų drebučių, tai iki dabar, kiekvieną vasarą ir vėl juos verdu, tik po ne daug, kad nespėtų atsibosti. Po visų gelfix'ų, ji tikras stebuklas, pati, be jokios pagalbos, kuo puikiausiai sustingsta, mat serbentuose pektino sočiai. Galėtų tie serbentai, pektino nors dalelę ir braškėms perleist :) Šį kart tradicinį saldžiarūgštį serbentų skonį dar vanile praturtinau...

• 1 l. raudonųjų serbentų sulčių
• 1 l. cukraus
• 1 vanilės ankštis

Pilnai prinokusius serbentus paruošiau sulčių spaudimui. Sultis spaudžiau greituoju būdu su elektrine sulčiaspaude (maniškė turi 5 greičius, iš kurių pirmasis skirtas uogoms), galima ir senoviniu būdu, pavirti ir gerai per medžiagą nusunkti. Mano, kad ir išspausti serbentai, bet dar pakankamai drėgni buvo, tai supyliau juos į rėtį, kad paskutiniai sulčių lašai nuvarvėtų. Sultis lygiomis dalimis su cukrumi ir vanilės ankštimi užviriau ir paviriau apie 15 minučių. Reikėtų išbandyti, ar jau pakankamai stingsta, įpilant šaukštą uogienės į lėkštelę ir palaukiant, kol pilnai atauš. Jeigu sustingta, tai pats laikas drebučiams į sterilius stiklainėlius keliauti. Stiklainėlių iš karto užsukti nereikėtų, uogienė turi pravėsti ir pilnai sustingti, o sustingusią galima jau ir užsukti.

Dar keli kaimiški, širdžiai mieli vaizdai...

Smagaus uogienių virimo!

Imbierinio vyno ir mėtų arbatos kokteilis

Viena ausim girdėjau, jog šiandien, rugpjūčio 4, švenčiama tarptautinė šampano diena. Taip, taip, pasirodo, ir tokios esama. Atostogaudama kaime apie tikrą šampaną galiu tik pasvajoti, nes vietinėje parduotuvėlėje karaliauja tik ypatingai stiprūs alūs ir pigūs vynai. Na, pasitenkinsiu šiais metais tik prisiminimais apie šampaną ir pačią Šampanę. 

Neseniai gavau dovanų puikaus imbierinio vyno. Vynas tikrai neįprastas, jis pagal senas tradicijas jau nuo 18 amžiaus yra gaminamas Anglijoje iš kokybiškų razinų ir malto imbiero. Iš pirmo žvilgsnio jis man pasirodė grynai žiemos gėrimas, su saldoku razinų ir šildančiu imbiero skoniu, bet greit savo nuomonę pakeičiau, paragavusi šio kokteilio...

• 1 st. imbierinio vyno
• 2 st. stiprios ir šaltos mėtų arbatos
• 2 žaliosios citrinos
• 2 agurkai
• šviežių mėtų lapelių
• šaldytų ledukų

Pirmiausiai iš šviežių mėtų užtaisiau tikrai stiprią arbatą, kai ji atšalo, supyliau ją į ąsotį kartu su imbieriniu vynu, įpjausčiau agurko ir žaliosios citrinos, sumečiau mėtų lapelius ir ledukus. Gėrimą gerai išmaišiau ir pilsčiau į taures. Gaivinančiai skanu, puikiai tiko šiltai vasaros popietei.

Skanaus!

Daugiau receptų su imbieriniu vynu rasite čia.