Sumuštiniai su dilgėlėmis ir mėlynuoju sūriu

Praėjusį savaitgalį jau pasirinkau šviežių dilgėlių. Jos dar visai mažos, bet jau auga, laikas jas rinkti ir mėgautis išsiilgta per žiemą žaluma. Pernai iš dilgėlių viriau sriubą, skaninau jomis sviestą ir omletą, bei dėjau jų į pyragą su kiaušiniais. Šiemet irgi jau suplanavau pagaminti visą puokštę patiekalų su šviežiomis dilgėlėmis. Pirmiausiai šiųmetines dilgėles išbandžiau kepdama karštus pikantiškus sumuštinius su mėlynojo pelėsio sūriu, kuriuos prieš metus nusižiūrėjau BBC Good Food žurnale. Šie nekasdieniški sumuštiniai galėtų būti puiki užkanda prie baltojo vyno.

2 asmenims:

• 200 g. šviežių dilgėlių
• 100 g. riebios grietinės
• 100 g. "Memel Blue" sūrio
• 1 v.š. grūdėtųjų garstyčių
• 6 gabalėliai čiabatos duonos
• gabalėlio sviesto
• 1 v.š. moliūgo sėklų

Pjaustytą čiabatos duoną paskrudinau grilio keptuvėje (tai galima padaryti ir orkaitėje arba duonos skrudintuve).

Kol duona apskrudo, kelias minutes svieste lengvai apkepiau nuplautas dilgėles. Indelyje sutryniau pelėsinį sūrį su grietine ir keptomis dilgėlėmis.

Apskrudusią duoną aptepiau garstyčiomis, o ant viršaus tepiau sūrio-dilgėlių užtepą, apibarsčiau moliūgo sėklomis.

Sumuštinius kepiau įkaitusioje 180 laipsnių orkaitėje apie 10 min.

Tiems, kas mėgsta pelėsinį sūrį, šie sumuštiniai su dilgėlėmis turėtų tikrai patikti.

Skanaus!

Mėsos pyragas su kiaušiniais

Išsikepti šį sotų mėsos pyragą, mane įkvėpė Gordon Ramsay receptas, kurį kaip reikiant adaptavau ir supaprastinau. Kepiau jį iš karto po Velykų iš užsilikusių margučių, o į mėsos įdarą dar sudėjau ir nesuvalgytą per šventes jautienos liežuvį. Šis pyragas - puikus patiekalas pošventinių likučių sunaudojimui. Manyčiau, kad jis kuo puikiausiai galėtų tikti šio savaitgalio Atvelykio šventei, tik užsilikusių nuo Velykų margučių jau jam nebenaudokite (geriau surenkite margučių ridenimo varžybas), o pyragui išsivirkite šviežių.

Pailgai kekso formai:

• 6 kietai virti kiaušiniai
• 500 g. maltos jautienos
• 200 g. virto jautienos liežuvio (tiks ir keptas arba virtas kumpis)
• 2 svogūnai
• ryšelis svogūnų laiškų
• maltų juodųjų pipirų, druskos
• džiovinto mairūno
• 1 v.š. garstyčių
• 500 g. šaldytos sluoksniuotos bemielės tešlos
• šiek tiek pieno (pyrago aptepimui)

Pirmiausiai atsišildžiau sluoksniuotą tešlą, ir kepimo formą ištepiau aliejumi. Vieną tešlos lakštą iškočiojau pagal formą ir tiesiau į ją, kad gerai uždengtų apačią ir šonus.

Maltą jautieną sumaišiau su pjaustytu jautienos liežuviu, smulkiai kapotais svogūnais ir jų laiškais, garstyčiomis, bei prieskoniais.

Pusę mėsos masės paskleidžiau ant kepimo formoje išklotos tešlos. Ant mėsos gražiai per vidurį surikiavau nuluptus kiaušinius, kuriuos apibarsčiau maltais juodaisiais pipirais. Ant kiaušinių ir tarp jų paskleidžiau likusią dalį mėsos.

Iškočiojau antrą dalį tešlos ir ją uždėjau ant pyrago viršaus, šonus gražiai užsukau, o tešlos perteklių apipjoviau peiliu. Atlikusią tešlą padalinau į tris dalis, iškočiojau ilgus ritinėlius ir juos supyniau į kasą, pyrago papuošimui. Pyragą aptepiau pienu, o per centrą prilipdžiau nupintą tešlos kasą.

Pyragą pašoviau kepti į įkaitintą 180 laipsnių orkaitę, maniškis iškepė per 40 minučių.

Iškepusiam pyragui leidau praaušti ir kišau į šaldytuvą. Tik visiškai atšalusį pyragą bus galima saugiai ir gražiai išimti iš kepimo formos.

Iš pirmo žvilgsnio daug laiko reikalaujantis pyragas iš tikro yra pakankamai lengvai ir greitai pagaminamas. Mėsos pyragą valgėme šaltą su garstyčiomis ir pipirnėmis. 

P.S. Šį pyragą patogiausia kepti iš vakaro, tada per naktį jis šaldytuve pilnai atšals, o ryte beliks tik išimti iš kepimo formos.

Gražaus Atvelykio!

Rauginta beržų sula

Visą praeitą savaitę gyvenau vasarnamyje ir kaip miško vaikas bėgiojau nuo beržo prie beržo, stebėdama varvančią sulą. Per Velykas pilna burna gėrėme šviežią sulą. Šiemet, pirmą kartą, mes sumanėme patys tekinti sulą iš kieme augančių beržų. Mano Mielasis sugalvojo visai neblogą, bet kiek keistą, būdą sulos tekinimui. Vaistinėje nupirko lašalinių (medicininių) ir pragręžęs beržuose visai nedideles skylutes jas įstatė sulai lašėti. Labai patogus būdas, sula švariai teka tiesiai į butelį. Tos sulos tiek prisirinkome, kad nespėjome gerti. 

Mama man pasakojo, kad jos seneliai kaime, rūsyje turėjo labai didelę medinę bačką, kurią kiekvieną pavasarį pripildydavo beržų sulos, o jos viršų užberdavo avižomis (grūdais). Tos avižos laikui bėgant sudygdavo ir natūraliai apsaugodavo sulą nuo surūgimo. Taip išsaugotą sulą jie gerdavo iki pat bulviakasio. Kadangi aš neturiu nei didelio rūsio, nei talpios bačkos, pradėjau ieškoti paprastesnių būdų sulos išsaugojimui.

Rauginta sula:

• 2 l beržų sulos
• 10 vnt. razinų

Į butelį su sula subėriau razinas ir pastačiau šaltai. Po penkių dienų sulą perkošiau. Skonis kiek saldesnis nei šviežios sulos ir labai nedaug jaučiasi rūgštelė. Dabar šią sulą laikau šaldytuve ir ją geriame jau Vilniuje.

Rauginta sula su serbentų šakelėmis:

• 2 l beržų sulos
• 10 vnt. razinų
• 2 juodųjų serbentų šakelės (nedidelės)

Gaminau, taip pat, kaip ir pirmąją sulą, tik dar papildomai įdėjau serbentų šakelių, kurios suteikė gėrimui specifinio skonio. Ši sula kiek skyrėsi nuo ankstesnės, nes turėjo juodųjų serbentų skonio.

Perkošusi sulą laikau šaltai.

Sulos gira:

• 5 l. beržų sulos
• 100 g. ruginės duonos
• 100 g. medaus
• 10 g. ąžuolo žievės (nedėjau)

Suloje išmaišiau medų ir sudėjau duoną. Rauginau 5 paras, po to perkošiau. Pagal originalų receptą dar reikėjo po 2 parų rauginimo įmesti ąžuolo žievės, bet aš jos nedėjau, tai nežinau, ką ji duoda. Sulos gira gavosi salstelėjusi su gazeliu ir gelsvos spalvos. Nuo įprasto mums giros skonio ji tikrai skiriasi.

Vertinant visus tris sulos paruošimo būdus, man skaniausias buvo pats pirmasis, tik su razinomis, toks mažiausiai atitolęs nuo tikro sulos skonio. Visgi šviežia sula man pati skaniausia.

P.S. Kiek žinau, jau beržų sula į pabaigą, bet aš norėjau, pirma paragauti savo raugtos sulos (ji rūgsta 5 paras), o tik tada, žinant jos skonį, pasidalinti savo patirtimi. Jei šiemet sulos jau nebeprisitekinsite, bent jau galėsite ją išbandyti kitais metais.

Gražių orų!

Kiaušininis likeris

Jau pernai Velykoms norėjau pasigaminti kiaušininį likerį, bet kažkaip ta mintis taip ir liko ore visus metus plevėsuoti, ar gero recepto neradau, ar kiaušinių pagailėjau, dabar jau aiškiai nepamenu. Gimtadienio proga mano miela draugė Inga, kuri šiuo metu dirba ir gyvena Belgijoje, man padovanojo kulinarinį Belgijos ir Olandijos lobyną. Šioje knygoje ir radau originalų kiaušininio likerio advocaat receptą, taigi, niekaip negalėjau susilaikyti nepagaminusi jo šioms Velykoms. 

800 ml. likerio:

• 5 kiaušinių tryniai
• 100 g. rudojo cukraus (aš naudojau baltąjį)
• 1/2 dėžutės saldaus kondensuoto pieno
• 0,5 l. degtinės
• 1 a.š. vanilinio cukraus
• žiupsnelis tarkuoto muskato riešuto

Elektriniame plaktuve gerai išplakiau kiaušinių trynius, cukrų ir tarkuotą muskato riešutą. Vėliau sudėjau plakti vanilinį cukrų ir kondensuotą pieną. Galiausiai supyliau degtinę ir dar kartą gerai išplakiau. Kiaušininį likerį supyliau į sterilizuotą butelį ir pastačiau kelioms dienoms bręsti šaltai. Pagal receptą likeris šaldytuve gali būti apie dvi-tris savaites, retsykiais jį reikia suplakti.

P.S. Mes margučių dar nedažėme, marginsime juos iš pat ryto.

Skanių Velykų!

Velykė (Paskha)

Velykė nuo senų laikų laikoma tradiciniu Velykų desertu. Slavai šį varškės desertą vadina „Paskha“. Tradicinė velykė gaminama su žaliais kiaušinių tryniais, bet šiame recepte jų nėra. Šis varškės desertas labai skanus ir sotus, kiek primena kokybišką varškės sūrelį ar desertinį sūrį. Jį gaminti galima su įvairiais mėgstamais geltonos spalvos džiovintais vaisiais ir migdolais.

Šią velykę gaminau dar žiemą, ruošiau ją pavasariniam žurnalo oC numeriui. Pasigardžiuodami ją valgėme net kelias dienas, nes gavosi tikrai didelė ir skani, mat skirta visam būriui svečių, susirinkusių prie velykinio stalo. Velykė ruošiama net kelias dienas, taigi jau būtų pats laikas pasiraitoti rankoves.

12 asmenų

• 1 kg riebios varškės
• 1 kg kreminės varškės „President“
• 400 g. sviesto
• 400 ml. riebios grietinėlės
• 1 stiklinė cukraus
• 1 arb. š. vanilinio cukraus
• 4 valg. š. apelsinų žievelių cukatų
• 100 g. geltonųjų razinų
• 100 g. migdolų skiltelių
• 50 ml. brendžio

Razinas užmerkiau brendyje (per naktį).

Migdolų skilteles paskrudinau sausoje keptuvėje ant žemos temperatūros.

Varškę pertryniau per tankų rėtį.

Grietinėlę išplakiau iki standumo.

Minkštą, kambario temperatūros sviestą, ištryniau su cukrumi, tada sudėjau kreminę varškę su grietinėle ir vėl gerai išsukau, galiausiai sukrėčiau pertrintą varškę.

Į pagamintą varškės masę sudėjau išmirkusias razinas, apelsinų žievelių cukatus, vanilinį cukrų, pakepintas migdolų drožles ir gerai išmaišiau.

Paruoštą masę sukrėčiau į rėtį, išklotą drobele, ir paslėgiau, sunkiu daiktu, pilnu trijų litrų marinuotų agurkų stiklainiu.

Paslėgtą velykę laikiau šaldytuve dvi paras, kad gerai nuvarvėtų.

Desertą išverčiau ant padėklo ir puošiau migdolais bei šviežiomis mėtų šakelėmis.

P.S. Velykę prieš pateikdami į stalą palaikykite šaldytuve, kad lengviau galėtumėte supjaustyti.

Skanios velykės!

Naminis majonezas

Kokios gi Velykos be virtų kiaušinių su majonezu? O jeigu majonezas dar pagamintas namuose iš šviežių naminių kiaušinių ir mėgstamo aliejaus. Ar gali būti kas skaniau Velykų proga? 

Pernai, prieš Velykas, irgi gaminau klasikinį majonezą, jo receptas ne daug skiriasi nuo šio, bet pamaniau, kad filmuotas receptas tikrai praverstų pirmą kartą gaminantiems majonezą namuose.

Norėčiau dar kartelį priminti, kad gaminant majonezą visi produktai būtinai turi būti vienodos kambario temperatūros, o aliejų pilti reikia po truputį ir labai lėtai. Majonezo skonis labai priklauso nuo jam naudojamo aliejaus skonio. Kadangi šį kartą norėjau švelnesnio skonio majonezo, tai jį gaminau maišydama neutralų vynuogių kauliukų aliejų su aromatingu šaltai spaustu alyvuogių aliejumi.

• 1 v.š. citinos sulčių
• 1 kiaušinio trynys
• 1 a.š. garstyčių
• 100 ml. vynuogių kauliukų aliejaus
• 50 ml. šaltai spausto alyvuogių aliejaus
• druska, pipirai

Daugiau filmuotų receptų ieškokite portale pinigukarta.lt


Skanių kiaušinių su majonezu!

Keptas šamas Kanarų salų stiliumi

Šamo skonį pamenu dar nuo vaikystės. Mano senelis Nemune gaudė šamus ir jokių kitų žuvų jis nežvejojo. Mažiausiai kelis kart per metus turėdavau progos pasimėgauti riebiu ir skaniu Nemuno šamu. Senelio pagauti šamai buvo tokie dideli, kad vos tilpdavo į tarybinių laikų vonią, nes jo galva užsiriesdavo į vieną, o uodega į kitą vonios pusę. Nuostabiausia tai, kad šamai dažniausiai plaukioja poromis po du, ir senelis vos pagavęs vieną iš karto bėgdavo gaudyti antro. Tuos šamus kepdavome, rūkydavome, virdavom žuvienes, žodžiu, visai giminei užtekdavo. Nemuno šamai labai riebūs, dideli ir skanūs, gaila, kad nebelikus senelio, šamo mėsos valgyti daugiau ir nebuvo progos.

Taigi, labai nudžiugau, kai Merkio šamas pasiūlė paragauti jų išaugintą šamą. Šie šamai kiek kitokie, jie nedideli ir visai neriebūs, bet tikrai labai skanūs. Pasirodo, šie afrikiniai šamai turi ne tik žiaunas, bet ir plaučius, nes Afrikoje išdžiuvus vienam vandens telkiniui per kelias dienas jie gali sausuma pasiekti kitą. Daugiau apie šiuos šamus ir jų auginimą galite pasiskaityti čia.

Na, o aš, vis dar įkvėpta atostogų Lanzarotėje, kepiau ir pateikiau šamą Kanarų salų stiliumi su šafrano ir petražolių mojo, bei druskingomis bulvėmis papas arrugadas.

Keptam šamui:

1 šamo (maniškis buvo 850 g)

2 a.š. džiovintų pankolių (galima keisti džiovintais krapais)

2 v.š. aliejaus

šviežių svogūnų laiškų

maltų juodųjų pipirų ir druskos

Bulvėms „Papas arrugadas“:

1 kg bulvių

150 g. rupios jūros druskos

Šafrano padažui „Mojo de azafran“:

2 aštrūs džiovinti pipirai

0,5 a.š. šafrano

2 skiltelės česnako

100 ml. šaltai spausto alyvuogių aliejaus

1 v.š. vyno acto

0,5 a.š. malto kumino

1 a.š. rupios druskos

Petražolių padažui „Mojo de Perejil“:

2 v.š. džiovintų petražolių lapelių (kai bus šviežių, tai būtinai gaminsiu su šviežiomis)

5 skiltelės česnako

100 ml. šaltai spausto alyvuogių aliejaus

3 v.š. vyno acto

0,5 a.š. malto kumino

1 a.š. rupios druskos

Pirmiausiai susiradusi aštriausią peilį išdarinėjau šamą, kad turėčiau du file gabalėlius, o galvą su nugarkauliu ir uodega palikau žuvies sultiniui. Į kepimo formą įpyliau šaukštą aliejaus ir dėjau file gabaliukus, oda į apačią. Žuvies mėsą apibarsčiau prieskoniais ir apšlaksčiau šaukštu aliejaus, ant viršaus užbarsčiau kapotų svogūnų laiškų. Šamą pašoviau į įkaitusią 200 laipsnių orkaitę 20-25 minutėms.

Kol kepė šamas išviriau paruošiau papas arrugadas bulves. Vandenyje ištirpinau druską, į jį sudėjau virti gerai nuplautas, nedideles, neluptas bulves. Bulvėms išvirus, nupyliau vandenį ir jas kiek pašutinau ant mažos ugnies, kad bulvių žievelė apsitrauktų druskos šerkšnu.

Padažus gaminau prieskonių grūstuvėje. Džiovintas pipirų ankštis iš vakaro užmerkiau, kad suminkštėtų. Kiekvienam padažui skirtus prieskonius sugrūdau atskirai, o supylusi actą ir aliejų gerai išmaišiau.

Šamą pateikiau su šiltomis druskos šerkšnu apsitraukusiomis bulvėmis ir kontrastingų spalvų padažais. Šamas gavosi pikantiškas bei kiek aštrokas, man jis labai priminė atostogas prie jūros.

Skanios žuvies!