2010 m. lapkričio 30 d., antradienis

Lietuviško varškės sūrio pica ir salotos

Šis lapkritis, kaip niekad mus lepino šviežiomis daržovėmis, kurių ankstesniais metais tuo pačiu metu nė su žiburiu nebūtum suradęs. Ūkininkų turgelyje visą menesį pirkau špinatus, rukolą, romanines salotas ir dar vienas, karčiąsias, kurių pavadinimo niekaip negaliu prisiminti. Praeitą ketvirtadienį, besidžiaugiant perkamomis šviežiomis salotomis, ūkininkė mane „nuleido ant žemes“, pranešdama, kad tai jau paskutiniai lapeliai, nes ateina šalčiai... Ir ji buvo teisi, dabar prie apsnigto lango su nostalgija prisimenu praeito penktadienio vakarą, kai su visa šeima dar džiaugėmės paskutiniais žalumynais. 
Picos pagrindui:
  • 1 st. šilto vandens
  • 2 v.š manų kruopų su selenėlėm
  • 2 v.š  rupių kvietinių miltų
  •  apie 2 st. aukščiausios rūšies kvietinių miltų
  • 1 a.š. sausų mielių
  • 2 v.š. tyro alyvuogių aliejaus
  • Žiupsnelis druskos, maltų juodųjų pipirų, šaukštelis cukraus
Kadangi,  aš turiu duonkepę tai picą gaminu dažnai ir labai lengvai. Minkant tešlą rankomis, daroma viskas tai pat, tik savomis rankelėmis. Į vandenį  įpilu aliejaus, druskos, pilu rupius miltus ir manų kruopas, maltų pipirų, galiausiai kvietinius miltus su mielėmis ir cukrumi. Jeigu tešla per minkšta dar pridedu kvietinių miltų. Tešla neturėtų labai lipti prie rankų. Valandėlei tešlą palieku šiltai, kad pakiltų. Dabar yra laiko pasigaminti salotas. 
Salotoms:
  • 100 g. rukolos lapelių
  • 2 gūžės romaninių salotų
  • Riebaus varškės sūrio su prieskoniais (aš perku turgelyje iš ūkininko)
  • 5 vidutinių pomidorų (maniškiai, kad ir minkštoki, bet iš ūkininko)
  • Ryšelio petražolių
  • 2 v.š  alyvuogių aliejaus
  • 1 v.š. citrinos sulčių
  • 1 a.š. medaus
  • Druskos, maltų juodųjų  pipirų
Išplautas ir išdžiovintas salotas suplėšau ir sumaišau su pjaustytais griežinėliais pomidorais, pjaustytom  petražolėm, ant viršaus prilaužau varškės sūrio. Padažui, į stiklainiuką supilu citrinos sultis, medų ir druską, viską gerai išplaku, galiausiai supilu aliejų ir vėl gerai išplaku, bei užpilu ant salotų. Galima nešti ant stalo.
Grįžtu prie picos įdaro. 
Picos įdarui:
  • 5 pomidorai
  • 200 g. varskės sūrio (22 % riebumo ir ne saldaus pieno)
  • 2 v.š. konservuotų pomidorų
  • 1 v.š  grietinės
  • 2 saujelės rukolos lapų
  • Druskos, maltų juodųjų pipirų, džiovinto raudonėlio
Supjaustau riekelėmis varškės sūrį (būtinai riebų, nes kitaip nesuminkštės), pomidorus (mano pirkti iš ūkininko, net nežinau, kaip jis juos taip ilgai išlaiko, nors jau truputį ir suminkštėję) supjaustau žiedeliais. Iškilusią tešlą iškočioju kočėlu, bet taip, kad nebūtų per plona (gausis didelė šeimyninė pica), jos pagrindą ištepu trintais konservuotais pomidorais sumaišytais su grietine, padruskinu ir papipirinu. Ant pagrindo,  gražiai, pakaitomis su pomidorais dėlioju sūrį. Ant viršaus apibarstau maltais pipirais ir džiovintais raudonėliais. Kepu 200 laipsnių orkaitėje apie penkiolika minučių, kol sūris suminkštės, o picos kraštai gražiai apskrus. Ištrauktą picą apibarstau rukolos lapeliais, supjaustau ir tiekiu i stalą kartu su salotomis.   
Skanaus!

2010 m. lapkričio 23 d., antradienis

Kalakutiena su kaliaropėmis ir morkomis

Praeitą savaitę turgelyje vėl išsirinkau nemažą kaliaropės galvutę. Norėjau išbandyti jos skonį ne tik salotose, bet ir troškinyje. Juk lapkritis - kopūstų metas, o kaliaropė tai ropinis kopūstas, nors skoniu labiau primena ropę. 
  • 1 vid. kaliaropė
  • 4 vid. morkos
  • 1 svogūnas
  • 0,5 kg kalakutienos file
  • 200 ml. riebios grietinėlės
  • Ryšelis petražolių
  • Druska, malti pipirai
  • Sviestas kepimui
Nuskutau morkas ir kaliaropes, bei supjausčiau  juostelemis. Nulupau, smulkiai supjausčiau svogūną.
Nuploviau ir nedideliais kubeliais susmulkinau  kalakutienos file.
Keptuvėje išlydžiau sviestą ( aš naudoju lydytą sviestą "gi", nes jis turi labai skanų riešutinį skonį, kuris  ypatingai tinka prie šakniavaisinių daržovių). Geriausią "gi" receptą (jei sugalvosite pasigaminti) rasite jogosmityba.wordpress.com. Svieste apkepiau svogūnėlius, vėliau kalakutieną, kai ji apskrudo  sudėjau morkas su kaliaropėm. Uždengiau keptuvę, sumažinau ugnį ir patroškinau kokias 10 min.
Kai daržovės apminkštėjo (jokiu būdu neperkepkite), supyliau grietinėlę, padruskinau, papipirinau ir leidau dar pasitroškinti apie 5 min. Labai svarbu neperkepti , nes gausis košė, o ne traškiosios daržovės, kurių net pats skonis nuostabus iš savęs, nereikalaujantis jokių intensyvesnių prieskonių.
Apibarsčiau susmulkintom petražolėm,  ir prie stalo.
Skanios vakarienės, o gal lengvų pietų.

2010 m. lapkričio 22 d., pirmadienis

"Lenkiškas" blynelis

Labai jau keistai skambantis blynelio pavadinimas, ar ne? Pavadinimą šis blynelis  mūsų šeimoje gavo todėl, kad jį kepdavo mano močiutė, kuri šį receptą išmoko dar lenkų laikais. Blynelis buvo kepamas šaltuoju metų laiku, nes tik tada buvo kuriamas pečius, o kepamas jis, būtent pečiuje. Prisimenu, kaip kruopščiai močiutė šluotele išplakdavo kiaušinių baltimus ir mane mokė, kad nuo to priklauso šio patiekalo sekmė.  Dažniausiai jį kepdavo pusryčiams, ir pateikdavo su obuoliene arba paprasčiausiai apibarsčiusi cukrumi, su šilta kakava.  Mūsų amžino skubėjimo laikais jis idealiai tiktų savaitgalio pusryčiams paįvairinti, vietoj pabodusių tradicinių blynų.
  • 4 kaimiški kiaušiniai
  • 8 š. pieno
  • 4 š. miltų
  • 4 a.š. cukraus
  • Žiupsnislis druskos, vanilininio cukraus
  • Sviesto kepimui
Taigi, reikės tiek kiaušinių, kiek žmonių norėsite pamaitinti. Vienam kiaušiniui reiketų 2 šaukštų pieno, 1 šaukšto miltų ir 1 šaukštelio cukraus. Aš kepiau iš 4 kiaušinių, pamaitinau du savo vaikučius ir dar man liko. Pirmiausiai  gerai išplakiau kiaušinių baltymus su žiupsneliu druskos (ačiū mikseriui), kol mikseris dirbo, šluotele išplakiau trynius su cukrumi, pienu ir miltais, atsargiai įmaišiau plaktus baltymus. Keptuvėje (mano ketinė) ištirpinau sviestą, supyliau visą blynelio masę ir kišau į 200 laipsnių orkaitę, kol gražiai apskrudo viršus. Išverčiau iš keptuvės ir pateikiau su trintomis spanguolėmis ir naminiu jogurtu. 
Skanių sekmadienio pusryčių!