Burokėlių salotos su granatais, sūriu ir riešutais

Labai mėgstu granatus, o dabar pats jų sezonas. Pamenu vaikystėje, man buvo didžiulė šventė, kai tėtis iš Kalvarijų turgaus, žiemos metu, parnešdavo granatų. Nors vaikystėje kartais mane bendraamžiai ir vadino Renata–Granata, bet nuo šio vaisiaus niekas neatbaidė. Dabar mano mažoji, lygiai taip pat, mėgsta granatus ir neleidžia praeiti pro parduotuvėse sudėliotus, rytų šalyse sunokusius „rojaus obuolius“.

Kartais, žmonės, kurie žino, kad rašau kulinarinį tinklaraštį apie sezoninį maistą, nustemba, jog valgau ne vien tik vietinius vaisius. Bet juk žiemą tų vietinių vaisių pas mus beveik nėra, tada renkuosi tuos, kurių sezonas šiltuose kraštuose yra vėlyvas ruduo, žiema ir perku granatus bei citrusinius vaisius. Nuostabiausia, kad beveik visi žiemą derantys vaisiai yra su stora žieve, kuri saugo vitaminingus vaisius.

Šias salotas sugalvojau tikrai ne aš, kažkur jas mačiau, kažkurioje kulinarinėje laidoje, knygoje ar žurnale, dabar jau tiksliai nepamenu, nes mano receptų užrašų knygelėje parašytos tik šių salotų sudedamosios dalys ir trys dideli šauktukai. 

3 valgytojams:

• 4 vidutiniai kepti burokėliai
• ¼ granato
• 100 g. brinzos arba fetos tipo sūrio (naudojau brinzą)
• 80 g. graikinių riešutų
• 2 v.š. graikinių riešutų aliejaus
• 2 v.š. sutirštinto granatų padažo
• druskos, juodųjų pipirų (pagal skonį)

Burokėlius iškepiau, nulupau ir supjausčiau plonais apskritimais. Šiam darbui labai pasitarnavo daržovių pjaustyklė-mandolina.

Sausoje keptuvėje ant žemos ugnies paskrudinau graikinius riešutus ir išgliaudžiau granato sėklytes.

Burokėlius gražiai sudėliojau lėkštėje, apibarsčiau druska bei maltais juodaisiais pipirais.

Iš granatų padažo ir graikinių riešutų aliejaus suplakiau padažą, pusę jo užpyliau ant burokėlių.

Ant burokėlių dėjau pjaustytą sūrį, barsčiau granatų sėklas ir graikinius riešutus. Salotų viršų apšlaksčiau likusiu padažu.

P.S. Labai skanios salotos, tiesiog puikios, jas gaminu jau kelias dienas iš eilės ir niekaip negaliu atsivalgyti. Sotumo joms suteikia riešutai ir sūris, gaivumo – granatų sėklos ir saldžiarūgštis padažas, o burokėliai sudaro puikų salotų pagrindą.

Skanių granatų!

Moliūgų ir varškės pyragas

Metų pabaigoje dažniausiai skaičiuojame nuveiktus per metus darbus ir jais džiaugiamės. Vienas iš rimtesnių, ne tik mano, bet ir daugumos Lietuvos maisto tinklaraštininkų, šių metų darbų, yra naujai išleista knyga "Gyventi skanu". Šioje knygoje rasite daug įvairių ir skanių receptų kiekvienai progai bei pačių maisto tinklaraštininų pristatymus. 

Knygos kūrime teko garbės sudalyvauti ir man. Joje yra keturi Sezoninės Virtuvės receptai, kiekvienam metų laikui po vieną. Rudeniui parinkau mūsų šeimos labai mėgstamą bei dažnai kepamą moliūgų ir varškės pyragą. 

"...Vėlyvą rudenį, kai pradeda trūkti saulės, išsipūtę oranžiniai moliūgai džiugina ne tik akis bet ir pilvus. Šis maistingas moliūgų ir varškės pyragas neabejotinai praskaidrins jums nuotaiką, kai už lango barbens rudeninis lietus..."

Ištrauka iš knygos "Gyventi skanu"

24 cm skersmens torto formai:

• 500 g. varškės
• 500 g. moliūgų tyrės
• 2 valg. š. miltų
• 2 valg. š. manų kruopų
• 4 kiaušiniai
• 150 g. cukraus
• 200 g. grietinės
• 1 arbat. š. vanilinio cukraus
• 1 arbat. š. malto cinamono
• 1 valg. š. apelsinų cukatų

Kiaušinių trynius atskyriau nuo baltymų. Trynius išsukau su cukrumi.

Į išsuktus trynius supyliau grietinę, varškę ir moliūgų tyrę bei viską išmaišiau.

Į masę supyliau miltus, manų kruopas, vanilinį cukrų, cinamoną, cukatus ir vėl gerai išsukau.

Gerai išplakiau kiaušinių baltymus ir juos atsargiai įmaišiau į varškės-moliūgų masę.

Pyrago tešlą supyliau į sviestu pateptą apvalią kepimo formą.

Kepiau 180 laipsnių orkaitėje apie 45 minutes. Ar pyragas iškepęs patikrinau į jį kišdama medinį pagaliuką.

Skaniausia šį pyragą valgyti jau ataušusį. Prieš pateikdama pyragą apibarsčiau cukraus milteliais sumaišytais su cinamonu.

P.S. Kaip gaminti moliūgų tyrę galite pamatyti čia

Skanaus pyrago!

Moliūgų pyragas su sūria karamele ir antrasis tinklaraščio gimtadienis

Šiandien, lapkričio 22 dieną - šio tinklaraščio antrasis gimtadienis!

Nors tai dar visai nedaug, bet man atrodo, kad jį rašau jau senai, senai, beveik visą amžinybę. Dviejų metų amžiaus vaikai jau tvirtai vaikščioja, bėgioja, pradeda šnekėti ir jiems prasideda trečiųjų metų krizė. Aišku, negalima būtų lyginti vaiko ir tinklaraščio, bet pastarasis per tuos kelis metus irgi paaugo. O viskas prasidėjo nuo svajonės turėti savo virtualią receptų užrašų knygutę. Dabar šie užrašai ne tik mano, bet ir mano draugų, visų tų, kurie čia užsuka, skaito, gamina ir komentuoja. Labai jumis visais džiaugiuosi!

Tinklaraščio rašymas, turbūt, vienas smagiausių mano užsiėmimų, kai pabosta gaminti, einu rašyti, kai nesirašo, einu fotografuoti. Visi šie trys užsiėmimai man labai prie širdies. Nors, kaip visad, dar labai norisi augti ir tobulėti.

Taip jau išėjo, kad šiemet tinklaraščio gimtadienis sutapo su Padėkos diena. Sveikinu visus draugus, kurie šiandien švenčia šią šventę. Todėl šiais metais vietoj torto - nuostabus moliūgų pyragas su sūria karamele. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kitaip, bet šis pyragas labai lengvai ir paprastai pagaminamas. Sūrios karamelės gaminimą kiek supaprastinau, naudodama karamelizuotą sutirštintą pieną „Rududu“. Pyragas gavosi drėgnas, aromatingas ir ne per saldus.

P.S. Gimtadienio proga, googl'as pranešė, kad išnaudojau visą savo tinklaraščio nuotraukoms skirtą vietą, tai kiek užtrukau, kol išsiaiškinau ir paskelbiau šį straipsnį. 

Receptas adaptuotas pagal www.simplyrecipes.com

12 asmenų:

Tešlai:

• 100 g. šalto sviesto
• 1 ¼ st. miltų
• 1 a.š. cukraus
• žiupsnelis druskos
• 3-4 v.š. labai šalto vandens

Moliūgų masei:

• 2 st. molūgų tyrės (kaip ją pasigaminti žiūrėkite čia)
• 1 indelis kondensuoto saldinto pieno
• ½ stiklinės rudojo cukraus
• 2 kiaušiniai + 1 kiaušinio trynys
• 2 a.š. malto cinamono
• 1 a.š. tarkuoto šviežio imbiero
• ¼ a.š. malto kardamono
• ¼ a.š. tarkuoto muskato riešuto
• 1 citrinos smulkiai nutarkuota žievelė

Papuošimui:

• 3 v.š. sutirštinto karamelizuoto pieno „Rududu“
• 3-5 v.š. pieno
• 30 g. sviesto
• ¼ a.š. jūros druskos
• 100 g. kapotų lazdyno riešutų

Pirmiausiai pagaminau tešlą. Sviestą trumpam įdėjau į šaldymo kamerą. Sušalusį sviestą supjausčiau nedideliais gabalėliais ir subėriau į virtuvinį kombainą su kapoklės įrankiu. Šalia sviesto subėriau likusias tešlos sudedamąsias dalis, išskyrus vandenį. Sviestą su miltais, cukrumi ir druska reikia sukapoti iki riebių trupinių, tada supilti labai šaltą vandenį. Įpylus vandens riebūs trupiniai įgaus tešlos konsistenciją. Tešlą pabaigiau minkyti rankomis, o išminkiusi susukau į maistinę plėvelę ir įkišau 10-15 minučių į šaldymo kamerą.

Kol tešla šalo, ėmiausi pyrago įdaro. Cukrų sumaišiau su visais prieskoniais, į jį įmušiau kiaušinius ir gerai juos išsukau, po to supyliau kondensuotą pieną ir moliūgų tyrę, bei gerai išplakiau.

Šaltą tešlą iškočiojau ant kepimo popieriaus, po to su tuo pačiu popieriumi ją perkėliau į kepimo formą, atsargiai nuimdama popierių nuo tešlos. Tešlos likutį apipjoviau ir suformavau pyrago kraštelius.

Ant tešlos pyliau moliūgų įdarą ir stačiau į įkaitintą 220 laipsnių orkaitę 15 minučių.

Po to orkaitės karštį sumažinau iki 180 laipsnių ir dar kepiau pyragą 30 minučių. Originaliame recepte buvo nurodyta kepti 40-50 minučių, bet maniškis iškepė gerokai greičiau.

Kol kepė pyragas pasiruošiau karamelinį padažą. Puode ištirpinau sviestą, sudėjau „Rududu“ ir supyliau pieną, visą tai dar skaninau jūros druska, bei maišiau, kol ši masė pavirto į padažą. Lazdyno riešutus stambiai sukapojau.

Ataušusį pyragą apšlaksčiau šiltu karameliniu padažu, o kol padažas neataušo, viršų apibarsčiau kapotais riešutais.

Pyragą pateikiau visiškai atšalusį, po kelių valandų.

Skanių pyragų!

Aštriai keptas šamas, rytų Azijos virtuvės mėgėjams

Ruduo jau sparčiai bėga į pabaigą. Lapkritis atneša naujus skonius ir naują įkvėpimą gaminti, apie tai, pagalandusi savo plunksną, parašiau čia. Mano užrašuose ir fotoaparate susikaupė daug nuotraukų ir receptų, kuriais laiku, dėl „priverstinių atostogų ligoninėje“, nespėjau pasidalinti, o dabar jau daugelio jų ir sezonas praėjo, atsidėsiu tuos receptus kitiems metams.

Nors yra vienas receptas ir viešnagė, kuria negaliu nepasidalinti. Merkio šaminėje, tikroje žuvų auginimo fermoje, kurioje susigundžiusi žuvų augintojų kvietimu, iš arčiau pamatyti, kaip auginami skanieji Merkio šamai, lankiausi dar spalio mėnesį. Pasirodo, šamai užauga ir būna tinkami maistui vidutiniškai per devynis mėnesius. Merkio šaminėje, šamai suskirstyti pagal amžių (vaikai, paaugliai ir suaugę) auga aštuoniuose baseinuose, kuriuose nuolat cirkuliuoja švarus vanduo. Labiausiai išdykę yra mažieji šamukai, jie labai mėgsta šokinėti, kartais įsismaginę gali net iššokti iš baseino. Kadangi šios žuvys turi plaučius, tai joms pavyksta tam tikrą laiką išgyventi ir be vandens. Įdomiausia yra tai, kad šamų baseinuose vyksta aktyvus socialinis gyvenimas, stipriausieji šamai gali užaugti ir subręsti anksčiau, jie skriaudžia silpnesnius, o ne tokie „sėkmingi“ šamukai tampa „pastumdėliais“ ir net po devynių augimo mėnesių nesubręsta, lieka buožgalviais, su didele galva ir mažu kūnu. Šamų augintojai myli ir rūpinasi savo augintiniais, juos maitina penkis kartus per dieną, natūraliu maistu pagamintu iš Baltijos šprotų. Žuvys yra gaudomos kartą per savaitę, o pagautos dar mažiausiai dvylika valandų yra laikomos švariame vandenyje, atskirame baseine, kad nusiramintų ir pilnai išsivalytų, prieš patekdamos į mūsų virtuves. Man buvo malonu pažinti optimizmu spinduliuojančius Merkio šamų augintojus, kurie tiki ir mėgaujasi tuo ką daro bei dirba atsakingą darbą, su meile augina maistą mums, žuvų valgytojams. Man visad gera rinktis vietinį, netoliese augintą kokybišką produktą, žinoti, kur ir kaip jis augo, kokie žmonės jį augino, tada sukiojantis savo virtuvėje net saldu iš to gerumo darosi.

Receptas adaptuotas pagal žurnalą „Good Food“ Rugsėjis 2012

4 valgytojams:

• 1 kilogramo dydžio Merkio šamas
• 4 v.š. sojos padažo
• 4 v.š. žaliųjų citrinų sulčių
• 4 v.š. skrudinto sezamų aliejaus
• 1 a.š. rudojo cukraus
• 1 aitrusis pipiras
• 3 cm. šviežios imbiero šaknies
• pjaustyto šviežio poro

Pateikimui:

• virtų „Basmati“ ryžių

Iš sojos, citrinų sulčių, aliejaus ir cukraus užmaišiau padažą, kuriuo užpyliau nuluptą šamą. Kaip lupti šamą esu aprašiusi šiame recepte.

Smulkiai supjausčiau nuluptą imbiero šaknį, aitriuosius pipirus palikau su sėklomis ir pjausčiau, kaip ir porus, žiedeliais. Paruoštais šviežiais prieskoniais įtryniau žuvį ir palikau valandėlei, kad sugertų skonius ir kvapus.

Šamą kepiau 180 laipsnių orkaitėje apie 45 minutes.

P.S. Iškeptas šamas buvo aštrokas ir ryškaus rytų Azijos skonio, jį valgėme apsibarstę pjaustytais porais su biriai virtais ryžiais.

Skanios žuvies!

Aštri moliūgų sriuba

Jau pusę mėnesio, kaip esu „iškritusi“ ne tik iš savo virtuvės bet ir iš man įprasto gyvenimo. Net nežinau, kaip čia taip man „pasisekė“ pasigauti sunkią ligą, kuri vienuolikai dienų paguldė į ligoninę ir visą mano gyvenimą apvertė „aukštyn kojomis“. Dabar jaučiuosi, kaip „sulėtintam kine“, gyvenimas tapo brangesnis, gražesnis ir šviesesnis... Juk kai esi sveikas, jaunas, gražus ir laimingas, tokios bėdos atrodo toli kaip Mėnulis ir mažiausiai tikiesi, kad vieną dieną, kaip iš dangaus ant tavęs nukris liga, kuri sujauks visus planus, darbus ir gyvenimo malonumus, o svarbiausiu dalyku pasaulyje taps tokie paprasti ir savaime suprantami dalykai, kaip galėjimas vaikščioti, valgyti, kalbėti ir miegoti. Didžiausiu džiaugsmu taps trumpi susitikimai su artimaisiais ir pasimatymai su vaikais pro ligoninės langą, o skaniausiu maistu - ligoninės košės ir saldi arbata.

Visą tą laiką ligoninėje svajojau apie aštriai saldžią trintą moliūgų sriubą, kurią dar prieš tai buvau užmačiusi lapkričio mėnesio „Good Food“ kulinariniame žurnale, kurį vyras parvežė iš komandiruotės. Taigi, vos sugrįžus į savo išsiilgtąją virtuvę ėmiausi jau seniai manęs laukusių moliūgų. Ši moliūgienė ypatinga tuo, kad vietoj įprastos grietinėlės ar pieno, ją verdant pilama grietinė (originaliame recepte naudojama crème fraîche), kuri kiek prigesina pipirų aštrumą. Sriubai naudojau du aitriuosius pipirus, mano skoniui, ji ir taip gavosi pakankamai aštri, jei sugalvosite gaminti pagal originalų receptą ir naudoti 4 aitriuosius pipirus, turite mėgti labai labai aštrų maistą.

8 porcijoms:

• 1,2 kg. moliūgo (nulupto ir be sėklų)
• 4 svogūnai
• 2 česnako skiltelės
• 4 aitriosios (čili) paprikos (nors man pakako ir 2)
• 4 v.š. alyvuogių aliejaus
• 2 v.š. sviesto
• 1,7 l. daržovių sultinio
• 8 v.š. riebios grietinės (recepte naudojama crème fraîche)
• druskos (pagal skonį)

Pateikimui:

• grietinės
• kapotų aitriųjų paprikų
• maltų juodųjų pipirų

Moliūgą nulupau, supjausčiau nedideliais gabalėliais, apšlaksčiau keliais šaukštais alyvuogių aliejaus ir paskleidžiau skardoje ant kepimo popieriaus. Moliūgą kepiau įkaitintoje 180 laipsnių orkaitėje apie pusvalandį.

Kol kepė moliūgas sriubos puode ant sviesto ir likusio alyvuogių aliejaus pakepiau smulkiai pjaustytus svogūnus ir kapotą česnaką.

Aitriuosius pipirus naudojau be sėklų. Norėdama saugiau ir greitai pašalinti aštriųjų pipirų sėklas juos pavoliojau tarp rankų, kad sėklytės atsiskirtų nuo membranos ir lengviau išbyrėtų. Tada nupjoviau abudu pipiro galiukus ir pro juos iškračiau sėklytes. Taip pašalinus pipiriukų sėklas, lengvai juos supjausčiau žiedeliais. Aitriąsias paprikas sudėjau kepti kartu su svogūnais ir česnakais.

Iš orkaitės ištraukusi iškepusį moliūgą, sudėjau į sriubos puodą prie keptų daržovių. Ant daržovių užpyliau sultinį ir leidau jam užvirti. Į sultinį įmaišiau aštuonis šaukštus grietinės, gerai išmaišiau, kol ji pilnai ištirpo sultinyje. Paruoštą sriubą sutryniau elektriniu trintuvu iki kreminės konsistencijos, dar kartelį užviriau, skaninau druska.

Sriubą valgėme su grietine apsibarstę pjaustytais, ne tokiais aštriais pipirais.

Skanios moliūgienės!