Pirmą kartą Romą pamačiau lapkritį. Romos lapkritis man priminė Vilniaus rugpjūčio pabaigą ar rugsėjo pradžią, su skaisčia saule įšildančią dieną iki +22 ir greit vėstančiais vakarais. Lapkritis - pats tas laikas aplankyti šį amžinąjį miestą, nes dar yra pakankamai šilta, o turistų srautas jau būna atslūgęs, nors jų čia niekados netrūksta (prie Šv. Petro bazilikos ir taip laukėme 45 min, net nenoriu įsivaizduoti kas čia dedasi vasara).
Apie Italijos maistą galima šnekėti daug ir ilgai, o būnant Romoje reikėtų ragauti Cucina Romana (Romos virtuvės). Vieni populiariausių patiekalų šiame mieste yra Pasta alla Carbonara (makaronai su šonine, kiaušiniais ir sūriu), Gnocchi alla romana (bulviniai virtinukai su sviestu ir sūriu), Pizza alla romana (traški baltoji pica), Pecorino romano (kietasis sūris kiek panašus į Parmigiano-Reggiano, tik kiek aštresnio skonio), Carciofi alla romana (artišokai, tipinis Romos žydų patiekalas).
Abu su vyru labai pamėgome greitąjį užkandį Suppli - ryžių kamuoliukai su Bolognese padažu įdaryti mozzarella ir išvirti aliejuje, jie yra labai panašūs į sicilietiškus, mano gamintus
Arancine, tik Suppli rutuliukų ryžius pomidorai nudažo raudonai. Dar vienas labai tradicinis Romos patiekalas yra sūdyta menkė, kurios man paragauti, deja, nepavyko, nes ji mano lankytame restorane, pasirodo, pateikiama tik penktadieniais (turbūt penktadienis pas juos žuvies diena).
Pusryčiauti patarčiau, kaip tikriems romiečiams tik Caffe e latte (kava su pienu) arba Cappuccino su šviežia bandele, Romos tradicinė yra Marittozi (bandelė su plakta grietinėle), nes po sočios vakarienės nieko daugiau ir nesinorės.
Man buvo įdomu stebėti, kaip pusryčiauja darbininkų klasės romiečiai vietinėje senamiesčio kavinukėje. Tik įėję jie patys pasiima jiems patikusią bandelę, kol jiems išverdą kavą ir pateikią pieną (atskirai), bandelė jau būna suvalgyta, tada į skrandį keliauja pienas, o ant viršaus kava, staigiu judesiu nusišluostomos lūpos, išsitraukiama piniginė ir viskas, visi pusryčiai prie baro tetrunka kelias minutes. Dar viena pastaba, jei sumanysite kavą gerti ne prie baro, o sėdėdami prie staliuko, jusų pusryčiai ganėtinai pabrangs :)
Priešpiečiai dažniausiai trunka nuo 12 iki 14 val., jeigu norėsite valgyti restorane vėliau, greičiausiai duris rasite jau užrakintas. Reikia paminėti, kad centrinėse miesto gatvėse restoranai su Tourist Meniu (nelabai nerekomenduočiau) jūsų laukia bet kuriuo metu, nors mes tokiu atveju jau geriau rinkdavomės greitus pietus užkandinėse ir tramezzini (sumuštinius) arba įdarytus panini, ciabatta, baguette.
Pasimėgauti popiečio kava patarčiau
La Casa del Caffe (šie kavos namai įkurti dar 1946 m.), o ir yra jie prie pat Panteono.
Tikrieji pietus Romoje prasideda apie 19 – 21 val, gal mums jie labiau suprantami būtų, kaip soti vakarienė. Vakarieniauti galite oficialiame baltomis staltiesėmis nuklotame restorane arba ne tokioje formalioje Trattoria, kurioje dažniausiai bus pigiau nei restorane, o dar laisvesniam pasirinkimui tiktų Osteria, kurioje meniu dažnai net nebūna atspausdintas ir pateikiamas vietinis maistas. Visuomet galima pasirinkti Pizzeria, čia picos kepamos išskirtinai tradiciniuose pečiuose, o dirbti jos pradeda irgi tik nuo 19 val. Pasimėgauti vynu ir lengvais užkandžiais prie jo puikiausiai tiks Enoteca (vyninė), o pasisaldinti gyvenimą geriausia Gelateria (ledainėje).
Apie itališkus ledus reikėtų jau atskirą straipsnį rašyti, bet šį kart mane sužavėjo šokoladiniai ledai, kuriuos galima buvo rinktis net iš aštuonių rūšių (su cinamonu, su karčiuoju šokoladu, šokoladinių sausainių skoniu ir t.t..), ir citrininis šerbetas (su cukruotų žievelių gabalėliais). Ach, kaip skanu prisiminti :)
Dar norėčiau grįžti prie tradicinių italų pietų (kitaip tariant vakarienės), atspausdintame meniu galima rinktis iš Antipasto (užkandžių prieš maistą), Primo (pirmieji patiekalai susidedantys iš makaronų, ryžių arba sriubos), Secondo (antrieji patiekalai iš mėsos, žuvies, paukštienos), Contorno (papildomi daržovių patiekalai, salotos), Dolce (saldumynai ir vaisiai). Tik neišsigąskite nebūtina užsisakyti iš visų meniu punktų po patiekalą, užteks tik kelių ir tikrai niekas nežiūrės kreivai, kad įžeidžiate italų virtuvę.
Mes su vyru kelionėse mėgstame klaidžioti po siauras gatveles ir ilgai ieškoti mums patinkančios vietos skaniai pavalgyti. Dažniausiai pasirenkame ne labai išvaizdžią, toliau nuo turistinių gatvių esančią vietelę, kur renkasi vietiniai, nors tokios dažniausiai atrodo paprastai, bet užtat iš jų labai skaniai kvepia. Tokie skanūs atradimai labai praskaidrina kelionę, net ir nepasisekę :), juk tai dalis miesto pažinimo džiaugsmo. Viena iš tokių atrastų skanių vietelių yra Trattoria Tonino Bassetti (Via del Governo Vecchio 18-19), kurioje labai skaniai ragavome tradicinius Romos patiekalus. Tokių vietelių net ir duris sunku rasti (jokios reklamos), o ką jau kalbėti apie elektroninę svetainę.
Dar prieš važiuodama į Romą buvau girdėjusi daug prieštaringų nuomonių apie Pizzeria da Baffetto (Via del Governo Vecchio 114), ji yra minima daugelyje internetinių kelioninių portalų. Ko jau ko, bet jau jos tikrai neįmanoma nepastebėti dėl... nusidriekusios turistų eilės (!). Mane ši picerija vis dėlto suintrigavo (ir kas gi verčia tuos pavargusius turistus stovėti eilėje), taigi atsistojome ir mes į eilę. Pastovėję pusvalanduką, jau sėdėjome lauke prie medinio stalelio. Mūsų padavėjas vos išgirdęs, kad norime užsisakyti tik vieną picą (nesijautėme alkani, tik norėjome paragauti) ir vyno, per visą piceriją skardžiu balsu sušuko „jie nori užsisakyti tik vieną picą, ha, ha“, taigi teko rinktis arba užsisakinėjame dvi picas, arba einame lauk iš picerijos. Visgi likome, picos ten kaip picos, nei labai skanios, nei labai prastos, bet užtat aptarnavimu likome nusivylę (dar niekur Italijoje kažko panašaus neteko matyti), šią vietą pavadinčiau greito maisto picerija. Tai štai kaip kartais būna su tomis internetinėmis rekomendacijomis :)
Pačias jaukiausias ir skaniausias vietas mes radome beklaidžiodami Trastavere rajonėlyje ir Governo Vecchio gatvelėje.
Kokia gi Roma be turgaus? Campo De' Fiori turgus lapkritį apsipylęs visa spalvų palete, nuo moliūgų oranžinės, granatų raudonos ir įvairiausių rūšių cikorijų lapų spalvų iki kaštainių rudumo. Turguje čia pat spaudžiamos granatų sultys (jos man pasirodė, kaip dievų gėrimas) ir čia pat kepami rudeniniai kaštainiai. Šis turgus gal labiau skirtas turistams, bet vistiek toks mielas savo daržovių gausa.
Na, o pabaigai Pasta alla Carbonara receptas:
2 asmenims
- 200 g. makaronų (naudojau fettuccine)
- 50 g. smulkiai pjaustytos rūkytos šoninės
- 15 g. tarkuoto sūrio „Džiugas“ (aišku, geriau būtų Pecorino Romano)
- 1 kiaušinis
- 1 kiaušinio trynys
- 30 ml grietinėlės
- 4 skiltelės česnako
- 1 a.š. stambiai grūstų juodųjų pipirų
- alyvuogių aliejaus, druskos, maltų juodųjų pipirų
Dideliame kiekyje pasūdyto vandens viriau makaronus tiek laiko, kiek nurodyta ant jų pakelio. Kol jie virė, lašelyje aliejaus apkepiau smulkiai pjaustytus česnakus ir smukliai pjaustytą šoninę, juos apibėriau stambiai maltais juodaisiais pipirais. Atskirame indelyje išplakiau kiaušinį, papildomą trynį ir grietinėlę su pipirais, druska bei tarkuotu sūriu. Išvirusius makaronus nukošiau ir subėriau į karštą keptuvę prie keptos šoninės, ugnį išjungiau, kad keptuvė daugiau nekaistų ir gerai išmaišiau makaronus su kepta šonine. Iš karto, kol keptuvė dar nepraaušo supyliau kiaušinių plakinį ir gerai išmaišiau. Maišyti reikia, kad makaronai nesuliptų, o kiaušinis iš lėto pradėtų krekėti. Labai svarbu, kad kiaušinis lėtai aptrauktų makaronus švelniu kreminiu padažu. Šie makaronai labai sotūs, toks vyriškas valgis, kuo puikiausiai tinkantis šaltoms dienoms.
Bon Appetit!
