2011 m. liepos 27 d., trečiadienis

Jautienos kepsniai ant laužo

Vasara – kepsnių metas. Laužo malonumai turi vieną rimtą trūkumą, šiltą dieną per karščius prie jų dar karščiau maistą gamint, o tada jau malonumas, tampa tikra kančia. Labai šiltomis dienomis kepimą ant laužo stengiuosi atidėt vakarui, kai saulė jau nebe tokia kaitri, bet tada išlieka rizika persivalgius naktį košmarus sapnuot :) Ech, kiek gi tos vasaros jau beliko...


Prieš keletą savaičių iš MV gavau degustacijai puikaus vyno, saugojau jį, kol galėsiu paragauti su savo mėgstamais jautienos nugarinės kepsniais, keptais ant laužo. Raudonasis Banrock Station Shiraz Mataro tinka su raudonos mėsos patiekalais ir yra prinokusių uogų, saldymedžio, cinamono, aviečių, raudonųjų serbentų skonio. Jį gamina jauna vyninė įsikūrusi pietryčių Australijoje, deklaruojanti aplinkai saugią filosofiją ir gaminanti ekologinį vyną.


Kepimui:
  • 1 kg jautienos nugarinės (būtent nugarinės, kumpis čia niekaip netiks)
  • 2 v.š. alyvuogių aliejaus
  • druskos, šv. maltų juodųjų pipirų, dž. čiobrelių
  • bryzelio rūkytos šoninės
  • šviežių dašio, rozmarino, čiobrelio ar mairūno šakelių (naudojau kalninį dašį)


Troškinimui:
  • po saują juodųjų serbentų ir vyšnių lapų
  • pusės stiklinės raudonojo vyno


Jautienos nugarinę supjausčiau centimetro storio gabaliukais ir lengvai juos pamušiau kitu peilio galu (tik lengvai, kad paplonėtų). Iš kilogramo mėsos man gavosi aštuoniolika gabalėlių, kuriuos sumaišiau su prieskoniais ir alyvuogių aliejumi. Kol kūrėme laužą mėsytė trumpai pasimarinavo (apie valandėlę). Kai atėjo laikas čirškinti kepsnius, į kiekvieną jautienos gabalėlį dėjau po šviežią kalninio dašio šakelę bei riekelę rūkytos šoninės ir gabalėlius perlenkiau pusiau, kad įdaras neiškristų. Paruoštus kepsniukus suguldžiau ant grotelių ir ant kaitrių žarijų trumpai apkepiau iš abiejų pusių, kad lengvai apskrustų. Pasiruošiau ketaus puodą (galima naudoti bet kokį puodą, kurio ne gaila statyti į laužavietę), į jį pribėriau juodųjų serbentų ir vyšnių lapų, ant pačio dugno užpyliau šlakelį raudonojo Banrock Station Shiraz Mataro vyno. Į puodą sudėjau apkepusius kepsnius ir penkioms minutėms pastačiau į laužavietę (puodą reikia uždengti dangčiu), per tą laiką vynas nugaravo ir kartu su lapais atidavė savo aromatą mėsai, kuri dar labiau suminkštėjo. Prie kepsnių pateikiau aštrias pomidorų salotas su česnakais. 
Raudonasis Banrock Station Shiraz Mataro vynas nustebino savo lengvumu ir aromatingumu, nors ir būdamas raudonas, labai jau tiko šiltai vasaros dienai. Kepsniai gavosi sultingi su kalninio dašio ir rūkytos šoninės aromatu, vynas prie jų puikiai tiko, tik gal pomidorai su česnaku permušė vyno skonį, nes jis pakankamai subtilus. Kadangi meniu prie šio vyno buvau apgalvojusi iš anksto ir dar neragavusi vyno, tai išmokau puikią pamoką, kad pirmiau reikia žinoti vyno skonį ir tik tada prie jo derinti maisto skonius. Pats vynas man labai patiko, būtinai pirksiu, nes ir jo kaina neperlipa dviejų dešimčių litų sumos.


Kūrybingo ir skanaus vyno bei maisto derinimo!

2011 m. liepos 21 d., ketvirtadienis

Lauže keptas sūris su pomidorų salotomis

Apie lietuviškus sūrius galima būtų šnekėti ir šnekėti: rūgštūs varškės, saldaus pieno, rūkyti, džiovinti, kepti, su kmynais ir kitokiais prieskoniais. Kuo jau kuo, bet savo sūriais tikrai turime didžiuotis. Vasarodami kaime gauname šviežių naminių sūrių, o ten sūrius, jei jau gamina, tai tikrai ne mažus, per kartą ar du sunku suvalgyti. Jeigu atlieka saldaus pieno sūrio koks galiukas kepame jį ant laužo, kad būtų patogiau vartyti, įsmeigiame pagaliuką. Prie tokio sūrio puikiausiai tinka aštrios naminių pomidorų salotos pagal mano Anytėlės receptą: mėsingi pomidorai iš Močiutės šiltnamio ir daug daug šviežio česnako iš gretimos lysvės...


Keptam sūriui:
  • saldaus pieno sūris (su kmynais arba be jų)
  • kelios česnako skiltelės
  • keli šaukštai alyvuogių aliejaus
  • žiupsnelis druskos ir pipirų
  • mėgstamų prieskonių (šį kart naudojau "viduržemio jūros regiono" prieskonių mišinį)
Salotoms:
  • mėsingų pomidorų
  • kelios galvutės česnakų (taip taip, ne skiltelių, o galvučių)
  • cukraus, druskos, maltų pipirų
  • balzaminio acto ir alyvuogių aliejaus


Šį kart sąmoningai prie ingridientų nenurodau kiekių, čia svarbiau idėja, o kiekvienas pasirinks kiek ir ko gaminti pats. Saldaus pieno sūrį (varškės sūris čia netiks) supjausčiau storokais gabalais, kad būtų patogu verti ant pagaliuko. Sūrį su pagaliukais sudėjau į gilesnę lėkštę, apšlaksčiau alyvuogių aliejumi, apibėriau prieskoniais, įspaudžiau česnako ir gerai rankomis įtryniau į sūrį, palikau marinuotis kelioms valandėlėms.
Per tą laiką pagaminome salotas. Pomidorus supjaustėme apie pusės centimetro storio apvaliais griežinėliais ir gražiai išdėliojome didelėje plokščioje lėkštėje. Ant kiekvieno griežinėlio pylėme po žiupsnelį druskos ir cukraus (gali pasirodyti per daug, bet jis greit ištirpsta), ant kiekvieno griežinėlio sočiai spaudėme česnako ir lengvai apipylėme balzaminiu actu ir alyvuogių aliejumi (vėlgi, kiekvieną griežinėlį atskirai). Taip paruoštos salotos turi pasimarinuoti kokią valandėlę kitą. Labai gražiai šios salotos atrodo pagamintos iš skirtingų spalvų pomidorų: geltonų, raudonų, žalių (sunokusių, bet žalios spalvos rūšies). Per tą laiką sukūrėme laužą ir laukėme kaitrių žarijų. Ant grotelių viršaus dėjome sūrį su pagaliukais ir vartėme iš visų keturių pusių, kad vienodai apkeptų. Idealiai iškepto sūrio viršus turi būti traškus ir apkepęs, o vidus minkštas. Labai skani vegetariška vakarienė prie laužo buvo, aromatingas keptas sūris su aštriomis pomidorų salotomis.


Skanaus!

2011 m. liepos 20 d., trečiadienis

Marinuoti agrastai

Šiuo metu atostogauju kaime ir stengiuosi visą uogų perteklių sukišti į stiklainius, kad tik žiemą būtų kuo džiaugtis. Agrastai, nuostabios uogos, iš jų galima ne tik uogienes virti, bet kuo puikiausiai tinka ir marinavimui. Gaunasi tokios lietuviškos alyvuogės, jau kelintus metus marinuojame, labai skanus užkandis ir kuo puikiausiai tinka prie lietuviško varškės sūrio.

  • agrastų (geriau dar nepilnai sunokusių)

Marinatui:
  • 1 l vandens
  • 1 st. cukraus
  • 1 st. acto (5%-6% stiprumo) arba 0,5 st. stipresnio acto (9%)
  • 1 v.š. druskos
  • lauro lapai, juodieji ir kvapnieji pipirai, gvazdikėliai, kalendrų grūdeliai arba kt. mėgstami prieskoniai


Šiam receptui geriausiai tinka kieti, dar nevisai sunokę agrastai, nuskabiau jų viršūnėles ir uodegėles, bei gerai juos išploviau. Agrastus subėriau į švarius iškaitintus indelius (tik nereikia pergrūsti, nes jie sutrūkinės). Iš visų ingridientų puode išviriau marinatą. Verdantį marinatą pyliau ant agrastų ir užsukusi indelius palikau aušti. Žiemą jie labai praverčia kai norisi kažko saldžiarūgščio arba užklumpa netikėti svečiai. Jie puikiai tinka prie sūrių arba kaip priedas prie salotų.


Skanių agrastų!

2011 m. liepos 15 d., penktadienis

Pieniška sriuba su šviežiomis daržovėmis

Jau pats vidurvasaris. Kol dar yra žirnelių ir jau pakankamai paaugo šviežios morkos ir bulvės skubu virti savo vaikystės sriubą. Šiai sriubai abejingų nėra, vieni ją labai mėgsta, o kitiems atvirkščiai, pienas ir daržovės yra nesuderinami. Aš iš tų, mėgstančiųjų, lietingai vasaros dienai ji pats tas.

  • 3 st. vandens
  • 2 st. pieno
  • 1 st. išgliaudėtų šviežių žirnelių
  • 4-5 šviežios morkos
  • 4-5 šviežios bulvės
  • 1 v.š pjaustytų šviežių krapų
  • 1 v.š sviesto
  • druskos, cukraus


Į verdantį pasūdytą vandenį sumečiau pjaustytas morkas ir bulves, kai jos išvirė, subėriau žirnelius, leidau vėl užvirti, tada supyliau pieną, gardinau druska ir cukrumi, kai užvirė subėriau pjaustytus krapus. Šilta sriuba, kvepianti šviežiomis daržovėmis.


Skanaus!

2011 m. liepos 13 d., trečiadienis

Virtinukai su vyšniomis

Dabar pats vyšnių įkarštis. Medžiai raudonuoja ir svyra nuo sunokusių uogų. Ta proga, vyro močiutė pagamino virtinukus su vyšniomis. Ji kilusi iš šiaurės Lietuvos, o ten tokie labai populiarūs, taip kaip Dzūkijoje virtinukai su mėlynėmis. Esu girdėjusi, kad to krašto merginos tekėdamos su savimi būtinai atsinešdavo ir savąjį kočėlą, įvairiems miltiniams patiekalams gaminti, nes derlingos tų kraštų žemės leido pakankamai daug miltinių patiekalų valgyti, ne taip, kaip Dzūkijoje, kurioje tik grikiai, uogos ir grybai teaugo.
Šį savaitgalį Žagarėje vyks jau tradicinis Vyšnių Festivalis, gražus miestelis, šauni šventė ir sunokusios vyšnios, kas gali būti geriau? Na gal tik močiutės gaminti virtinukai su vyšniomis...


Tešlai:
  • 1 st. vandens
  • 1 kiaušinis
  • miltų
  • druskos


Įdarui:
  • 1 litras vyšnių (be kauliukų)

Padažui:
  • vyšnių kauliukų (likusių nuo vyšnių)
  • 2 v.š. medaus


Močiutė gamino tradicinę virtinukų tešlą. Vandenį ir kiaušinį su druska išsuko rankomis ir po truputį pylė miltus, kol tešla tapo vienalytė ir nelipo prie rankų. Iš jos formavo virtinukus, į kiekvieną dėjo po 5 uogas. Kauliukus ir sultis, atlikusius nuo vyšnių gliaudymo, užpylė medumi ir paliko, kad medus ištirptų ir perimtų vyšnių kauliukų aromatą, tada padažą perkošė. Virtinukus virė, kol iškilo į paviršių. Išvirusius apliejo medaus-vyšnių padažu. Labai skanu... kietoka tešla, rūgštokos vyšnios ir viską apjungiantis saldus medaus padažas. Tokio gėrio norisi dar ir dar.


Skanių vyšnių!

2011 m. liepos 11 d., pirmadienis

Virtinukai su mėlynėmis

Aš ir vėl apie mėlynes. Labai mėgstu tokius virtinukus su mėlynėmis, gaila, kad ne taip dažnai juos valgau, nes su jais tikrai nemažai darbo. Šį kart gamino mama, tikiuosi, kitą kartą pasigaminsiu jau pati ir dar tiek, kad galėčiau užsišaldyti, nes labai jau jie skanūs.


Tešlai:
  • 3 st. miltų
  • 3 v.š. aliejaus
  • 1 st. verdančio vandens


Įdarui:
  • 0,5 l mėlynių
  • 4 v.š. cukraus

Padažui:
  • lydyto sviesto
  • mėlynių su cukrumi


Mama gamino plikytą tešlą, kuri yra minkštesnė ir labai gerai kočiojasi. Dvi stiklines miltų rankomis ištrynė su aliejumi, tada užpylė verdančiu vandeniu, bei gerai išmaišė, galiausiai supylė paskutinę stiklinę miltų ir išminkė tešlą. Kai tešla praaušo, ją kočiojo ir stikline spaudė apskritimus. Švarias mėlynes išmaišė su cukrumi ir po šaukštelį dėjo ant tešlos apskritimų. Virtinukus gražiai ir stipriai užtaisė. Dideliame puode užvirė vandenį su druska ir iš lėto sudėjo virtinukus. Juos virė, kol iškilo į paviršių, apie dešimt minučių, tada atsargiai išgriebė, kad neįplyštų ir likusiųjų nenudažytų mėlynai. Išvirusius virtinukus apliejo lydytu sviestu ir apibarstė mėlynėmis su cukrumi. Juos valgėme su grietine. Labai skanu būtų, pateikti su šviežiai trintomis žemuogėmis, tik šį kart jų nebuvome pasirinkę. Sočiai ir labai skaniai pavalgėme keturiese. Artimiausiu metu bandysiu ir pati savo šeimai tokių prigaminti, nors jie ir užima laiko, bet rezultatas visus vargus atperka.


Skanaus!

2011 m. liepos 6 d., trečiadienis

Mėlynių šaltsriubė su naminiais leistinukais

Mėgstu mėlynes... Jomis galima gardžiuotis nuo Joninių iki pat rudens ir visai nesvarbu, kad renkant rankos tampa mėlynos mėlynos, kaip pačios uogos. Mėlynių šaltsriubė jau nuo senų laikų, mūsų šeimoje, yra būtinas vasaros atributas. Ji verdama su naminiais leistinukais, kurie paruošiami labai greitai, jeigu norisi dar greitesnio rezultato, juos galima pakeisti kokybiškais kiaušininiais makaronais. Tai pati mėgstamiausia mano tėčio sriuba, dėl jos jis eitų rinkt mėlynių net ir vidurnaktį, kad tik gautų paragaut nors lėkštutę.


Leistinukams:
  • 2 kiaušiniai
  • 6 v.š. pieno
  • 6 v.š. miltų
  • žiupsnelis druskos
Sriubai:
  • 2 l vandens
  • 0,5 l mėlynių
  • 3-4 v.š. cukraus
  • 1 a.š. vanilinio cukraus
  • 1 v.š. citrinos sulčių
  • žiupsnelis druskos
  • riebios grietinės arba plaktos grietinėlės (papuošimui)


Vandenį užvirinau puode, kol jis užvirė pagaminau tešlą leistinukams. Kiaušinius išsukau su miltais, druska ir pienu, tešla gavosi panaši į blynų. Kai vanduo užvirė, iš lėto mažu šaukšteliu tešlą leidau į vandenį. Jeigu leistinukai neišlaiko savo formos ir išsisklaido vandenyje, tai tešla yra per skysta, reikia dar pridėti miltų. Leistinukai virdami iškilo į paviršių, tada subėriau švarias mėlynes. Sriubą viriau, kol mėlynės patižo, tada subėriau cukrų, vanilinį cukrų, druską ir citrinos sultis, dar kelias minutes paviriau ir leidau sriubai praaušti, o tada kišau atšaldymui į šaldytuvą, kokiai valandėlei. Kai sriuba tapo gaivinančiai šalta, pilsčiau į lėkštes ir puošiau grietine, nors šventiškiau būtų su plakta grietinėle. Skanu, gaivu ir labai vasariška.


Skanių mėlynių.

2011 m. liepos 1 d., penktadienis

Braškių šerbetas

Mes juos vadiname meškučių ledais, ir visai nesvarbu iš ko jie pagaminti, pavadinimas visuomet toks pats. Šį kart vaikai sukišę nosis varvino seilę, vartydami naująjį žurnalo „Virtuvė nuo... iki...“ numerį, kuriame visas skyrius skirtas šerbetams ir granitoms, vienu žodžiu, ledams. Visi vienbalsiai nubalsavome už braškių šerbetą.


6 vaikiško dydžio porcijos:
  • 50 g cukraus
  • 100 ml vandens
  • 200 g braškių
  • 2 v.š. citrinos sulčių


Žurnalo recepto kiekius koregavau pagal vaikų ledų formelių dydį. Pirmiausiai iš vandens ir cukraus išviriau sirupą, kol jis aušo sutryniau elektrine trintuve braškes su citrinų sultimis. Praaušusį sirupą supyliau į trintuvę su braškėmis ir vėl trumpai patryniau. Gautą masę supilsčiau į ledų formeles ir nakčiai pastačiau į šaldiklį. Vietoj ledų formelių galima panaudoti paprasčiausius mažus puodelius, į kuriuos įkiškite medinius ledų pagaliukus (puikiai tiks ir panaudoti), kai ledai bus pradėję stingti.
Ryte po pusryčių prie šaldytuvo jau rikiavosi smaližių eilė. Ledų formeles trumpai pašildžiau rankose, kad lengviau nusiimtų (puodelius teks trumpam įkišti į karštą vandenį) ir leidau vaikams gaivintis puikiausiu naminiu braškių šerbetu. Iki pietų ledų šaldytuve nebuvo nė kvapo, teko procesą kartoti iš naujo.


Skanių ledų!

Receptas iš žurnalo „Virtuvė nuo...iki...“ Nr.7 (2011)