2012 m. kovo 30 d., penktadienis

Keptas šamas Kanarų salų stiliumi

Šamo skonį pamenu dar nuo vaikystės. Mano senelis Nemune gaudė šamus ir jokių kitų žuvų jis nežvejojo. Mažiausiai kelis kart per metus turėdavau progos pasimėgauti riebiu ir skaniu Nemuno šamu. Senelio pagauti šamai buvo tokie dideli, kad vos tilpdavo į tarybinių laikų vonią, nes jo galva užsiriesdavo į vieną, o uodega į kitą vonios pusę. Nuostabiausia tai, kad šamai dažniausiai plaukioja poromis po du, ir senelis vos pagavęs vieną iš karto bėgdavo gaudyti antro. Tuos šamus kepdavome, rūkydavome, virdavom žuvienes, žodžiu, visai giminei užtekdavo. Nemuno šamai labai riebūs, dideli ir skanūs, gaila, kad nebelikus senelio, šamo mėsos valgyti daugiau ir nebuvo progos.
Taigi, labai nudžiugau, kai Merkio šamas pasiūlė paragauti jų išaugintą šamą. Šie šamai kiek kitokie, jie nedideli ir visai neriebūs, bet tikrai labai skanūs. Pasirodo, šie afrikiniai šamai turi ne tik žiaunas, bet ir plaučius, nes Afrikoje išdžiuvus vienam vandens telkiniui per kelias dienas jie gali sausuma pasiekti kitą. Daugiau apie šiuos šamus ir jų auginimą galite pasiskaityti čia.
Na, o aš, vis dar įkvėpta atostogų Lanzarotėje, kepiau ir pateikiau šamą Kanarų salų stiliumi su šafrano ir petražolių mojo, bei druskingomis bulvėmis papas arrugadas.


Keptam šamui:
1 šamo (maniškis buvo 850 g)
2 a.š. džiovintų pankolių (galima keisti džiovintais krapais)
2 v.š. aliejaus
šviežių svogūnų laiškų
maltų juodųjų pipirų ir druskos

Bulvėms „Papas arrugadas“:
1 kg bulvių
150 g. rupios jūros druskos

Šafrano padažui „Mojo de azafran“:
2 aštrūs džiovinti pipirai
0,5 a.š. šafrano
2 skiltelės česnako
100 ml. šaltai spausto alyvuogių aliejaus
1 v.š. vyno acto
0,5 a.š. malto kumino
1 a.š. rupios druskos

Petražolių padažui „Mojo de Perejil“:
2 v.š. džiovintų petražolių lapelių (kai bus šviežių, tai būtinai gaminsiu su šviežiomis)
5 skiltelės česnako
100 ml. šaltai spausto alyvuogių aliejaus
3 v.š. vyno acto
0,5 a.š. malto kumino
1 a.š. rupios druskos


Pirmiausiai susiradusi aštriausią peilį išdarinėjau šamą, kad turėčiau du file gabalėlius, o galvą su nugarkauliu ir uodega palikau žuvies sultiniui. Į kepimo formą įpyliau šaukštą aliejaus ir dėjau file gabaliukus, oda į apačią. Žuvies mėsą apibarsčiau prieskoniais ir apšlaksčiau šaukštu aliejaus, ant viršaus užbarsčiau kapotų svogūnų laiškų. Šamą pašoviau į įkaitusią 200 laipsnių orkaitę 20-25 minutėms.
Kol kepė šamas išviriau paruošiau papas arrugadas bulves. Vandenyje ištirpinau druską, į jį sudėjau virti gerai nuplautas, nedideles, neluptas bulves. Bulvėms išvirus, nupyliau vandenį ir jas kiek pašutinau ant mažos ugnies, kad bulvių žievelė apsitrauktų druskos šerkšnu.
Padažus gaminau prieskonių grūstuvėje. Džiovintas pipirų ankštis iš vakaro užmerkiau, kad suminkštėtų. Kiekvienam padažui skirtus prieskonius sugrūdau atskirai, o supylusi actą ir aliejų gerai išmaišiau.
Šamą pateikiau su šiltomis druskos šerkšnu apsitraukusiomis bulvėmis ir kontrastingų spalvų padažais. Šamas gavosi pikantiškas bei kiek aštrokas, man jis labai priminė atostogas prie jūros.


Skanios žuvies!

2012 m. kovo 29 d., ketvirtadienis

Žaliasis sumuštinis su daigintiniais

Jau kovo pabaiga. Laukiu tikro pavasario ir žalumos bei skaisčios saulės. O kad jau laukti liko nebeilgai, man primena šviežia beržų sula (kurią tekinom savaitgalį), vis garsėjantys rytiniai paukščių čiulbesiai, švieži svogūnų laiškai ant palangės ir žali daigeliai daigykloje. Ant vienos iš palangių visą kovą pūpso keli sužėlę svogūnai, o daigykloje galveles kelia pipirnės, lapiniai ridikėliai, garstyčios...


2 asmenims:
  • 4 riekelės čiabatos duonos
  • 1 skiltelė česnako
  • 100 g. feta tipo sūrio
  • daigintų garstyčių daigelių
  • džiovintų, aliejuje marinuotų pomidorų
  • džiovintų pipirnių daigelių
  • maltų juodųjų pipirų
  • alyvuogių aliejaus


Jeigu turite daigintų pipirnių ir garstyčių, tai sumuštinį pasigaminsite labai greitai.
Duonos riekeles apšlaksčiau aliejumi ir paskrudinau grilio keptuvėje (jei jos neturite, tiks ir orkaitė). Kai duona kiek praaušo įtryniau ją česnako skiltele.
Fetos sūrį sutryniau šakute ir sumaišiau su kapotais garstyčių daigeliais.
Ant duonos tepiau sūrį, dėjau džiovintų ir aliejuje marinuotų pomidorų, ant viršaus barsčiau pipirnių daigų.
Sumuštinius galima suvožti arba valgyti po vieną. Tai puiki pavasarinė užkanda.


Šį receptą ruošiau pavasariniam žurnalui oC.

Daugiau receptų su daigintiniais čia

Gražaus pavasario!

2012 m. kovo 26 d., pirmadienis

Prancūziški skrebučiai su džiovintais vaisiais

Greičiausiai daugelis vaikystėje kepėte baltą duoną, išmirtytą kiaušinio ir pieno plakinyje, tik tada niekas to patiekalo dar prancūzišku skrebučiu nevadino. Skaniausi jie man būdavo vaikystėje, kai nieko daugiau saldaus namie rasti nebepavykdavo, tai kepdavome skrebučius svieste, kuriuos dar gausiai apibarstydavome cukrumi. Kai suaugau, vis pasiilgdavau tų vaikystės skrebučių skonio, bet jų išsikepus, skonis būdavo jau ne toks skanus, kaip vaikystėje. Pasikeitusiam mano skoniui skrebučiai tapo per daug riebūs, o apibarstyti cukrumi ir per daug saldūs. 
Kažkur perskaičiau, kad skrebučius sėkmingai galima kepti orkaitėje, išbandžiau ir atradau naują skrebučių skonį. Skrebučiai iškepti orkaitėje nėra tokie riebūs, kaip tradiciniai kepami keptuvėje, bet jų skonis pasakiškas, ypač jei nepagailėsite aromatingų prieskonių ir skanaus įdaro. O įdarą skrebučiaums galima rinktis pagal sezoną: rudenį - obuolius ar kitus vaisius, žiemą ir pavasarį - džiovintus vaisius, riešutus, uogienes, vasarą - mėgstamas uogas. Tai universalus, paprastas ir nebrangus receptas.



2 asmenims: 
  • 4 reikelės duonos skrudinimui (tinka kiek pasenusi)
  • 1 kiaušinis
  • 50 ml. pieno
  • 2 saujos džiovintų vaisių (išmirkytų juodoje arbatoje)
  • 1 a.š. vanilinio cukraus
  • malto kardamono
  • malto cinamono
Daugiau filmuotų receptų ieškokite portale www.pinigukarta.

Skanaus!

2012 m. kovo 21 d., trečiadienis

Skanūs įspūdžiai iš saulėtos Lanzarote salos

Jau pusė mėnesio kaip esu pradingusi. Pradingusi iš interneto platybių, bet ne iš virtuvės. Beveik prieš savaitę grįžau iš atostogų, o po atostogų galvoje dar ilgai atsipalaidavimo vėjas putė. Tai pagaliau susidėliojau visas mintis bei nuotraukas ir dalinuosi savo įspūdžiais iš saulėtos Lanzarote salos .


Šį kartą keliavome visa šeima, keturiese. Kelionės su vaikais prioritetas buvo ramus poilsis, daug jūros, saulės ir geros nuotaikos. Aptikusi pigius skrydžius į Kanarų salas ilgai abejojau, kurią gi salą pasirinkti (mat nei vienoje dar nesame buvę), bet pamačiusi šią laukinio paplūdimio nuotrauką, supratau, kad noriu būtent į Lanzarote ir kuo arčiau laukinių Papagayo paplūdymių. Nuojauta manęs neapgavo, vaizdas ten toks pats, kaip ir nuotraukoje.
Kovo mėnesis Lanzarote saloje kiek primena lietuvišką vasarą, oras +22, vanduo +18, tik saulė daug šiltesnė ir skaistesnė. Gyvenome visai netoli Papagayo paplūdimio, rytais, kol saulė ne tokia kaitri, palikę dar miegančius vaikus išeidavome pasivaikščioti po laukinius paplūdimius ir olas. Iki šiol jaučiu byrantį tarp kojų smėlį ir gaivų vandenyno dvelksmą.


Žalia spalva, nėra būdingiausia šios salos spalva (gal todėl vietiniai langines ir duris mėgsta dažyti žaliai). Ten vyrauja visi geltonumo, raudonumo ir mėlynumo atspalviai, o saulė tas spalvas dar labiau išryškina. Vulkaninės kilmės saloje daug kalnų, smėlio, požeminių olų, stiprių vandenyno bangų, potvynių bei atoslūgių ir net vienas dar gyvas ugnikalnis.


Tai vyno, jūros gėrybių bei žuvų ir ožkų sūrių sala. Vietinių daržovių pavasarį ten kiek mažoka (nors ir taip nuostabu, kad toje vulkaninėje žemėje dar kas nors auga). Vietiniai ūkininkai turguje pavasarį parduoda bulves, batatus (saldžiąsias bulves), svogūnus ir saloje užaugintas papajas bei bananus. Lanzarote saloje auginamos vynuogės, iš kurių spaudžiamas nuostabiai tirštas ir kvapnus vynas. Iš kaktusų vietiniai gamina džemą ir likerį.


Visas atostogas valgiau tik žuvį ir jūros gėrybes (stengiausi ilgam jų atsivalgyti). Kadangi buvome išsinuomavę nedidukę vilą, tai patys lauko grilyje kepėme vietines žuvis, virėme krevetes. Vieną vakarą pagal Eglės receptą gaminau karališko dydžio krevetes, jas valgėme su spaghetti makaronais (puikus receptas, labai ačiū!).


Vietiniuose Lanzarote restoranuose visuomet siūlomi patiekalai iš šviežios žuvies ir jūros gėrybių. Geriausias mano lankytas restoranas šioje saloje (maisto atžvilgiu) buvo Casa Brigita, kuriame valgiau patį geriausią, kada nors mano ragautą, tuno kepsnį su balzaminiu padažu ir saldžiomis bulvėmis, tokį dar kiek žaloką viduje, ne žuvis, o tikras dievų maistas. Tenai lankėmės kelis kartus ir kiekvieną kart mus džiugino puikus maistas, nuostabi aplinka, nuoširdus aptarnavimas ir nemokamas stiklas vietinės grappa po sočios vakarienės. Jei valgysite restoranuose, būtinai pasiteiraukite, kokie siūlomi šviežiausi šiandienos patiekalai, o dažniausiai ir klausi nereikia, nes patys padavėjai praneša iš kokios, šiandien pagautos, žuvies jie turi specialių pasiūlymų. Meniu esantys patiekalai nėra tokie švieži, todėl prioritetą visuomet atiduodavau padavėjų rekomenduotiems dienos patiekalams.


Apie Lanzarote salos vynus būtų galima visą istoriją surašyti. Visų pirma mane nustebino, kaip ir kokioje žemėje yra auginamos vynuogės. Kiekvienas vynuogių krūmelis apdėtas akmenimis, kai pagalvoju, koks milžiniškas tai darbas, o pats vynas tikrai nėra brangus, bet labai aromatingas. Turguje pas ūkininką pirkau naminį Malvasia vynuogių vyną už 4 EUR, parduotuvėje už 6-7 EUR, o vyno muziejuje už 10-11 EUR galima įsigyti tikrai puikaus vietinio vyno.
Geriausias desertas tokiame klimate, aišku, ledai. Skaniausi saloje valgyti ledai buvo užpilti padažu iš trintų migdolų išmirkytų medaus ir cukraus sirupe (reiks kada namuose išbandyti). Skaniausias saldus gėrimas – šviežiai spaustos cukranendrių sultys (ragavau pirmą kartą), labai skanios, labai saldžios ir labai aromatingos. Ir kokia gi Ispanija be saldžiųjų churro lazdelių, čia jos dar įdaromos šokoladu, todėl yra trumpesnės ir storesnės nei tradicinės.


Jeigu reikėtų išskirti vieną kokį tradicinį salos patiekalą ne dvejodama pasirinkčiau papas arrugadas su įvairiais mojo. Po šiais paslaptingais pavadinimais slepiasi paprasčiausios bulvės su įvairiais aliejiniais padažais. Gamindami papas arrugadas bulves, vietiniai jas verda labai sūriame jūros vandenyje, po to kiek pašutina, kad bulvių lupena net pabaltuoja nuo druskos. Norėdami namuose išsivirti papas arrugadas, 3 kg bulvių užpilkite vandeniu ir įberkite 0,5 kg druskos. Bulvėms išvirus jas kiek pakaitinkite be vandens, kad odelė apsitrauktų druskos šerkšnu. Nebijokite, pačios bulvės netaps labai sūrios, nes druska susikaups ant lupenos ir suteiks bulvėms pikantiškumo. Tokias bulves salos gyventojai valgo su viskuo: žuvimis, mėsa, mojo padažais.


Mojo – tai įvairūs Kanarų salų padažai gaminami iš alyvuogių aliejaus, acto, aštriųjų pipirų, česnakų ir įvairiausių prieskonių. Šiuos padažus kiekviename restorane atneša pirmiausiai, jie valgomi su papas arrugadas, žuvimi arba mėsa. Namuose jau spėjau išbandyti kelis mojo padažus iš Blanca Moreno Mendez knygelės "Mojos"...

Mojo Rojo Picon (raudonasis aštrus padažas)
  • 2 džiovinti aštrūs pipirai (arba švieži, jei turite)
  • 1 a.š. saldžiosios paprikos miltelių
  • 1 a.š. čili miltelių
  • 2 a.š. malto kumino
  • 4 skiltelės česnako
  • 150 ml. šaltai spausto alyvuogių aliejaus
  • 50 ml. vyno acto
  • 1 a.š. rupios druskos
Aš naudojau džiovintus pipirus, tai prieš tai juos apie 10 min. paviriau vandenyje. Jeigu gaminsite su šviežiais pipirais šią dalį praleiskite. Jei norite labai aštraus padažo iš pipirų neišimkite sėklyčių, jei švelnesnio, jas pašalinkite. Susmulkinau česnakus ir su druska juos gerai ištryniau prieskonių grūstuvėje, tada sudėjau likusius prieskonius ir pjaustytus išmirkusius pipirus bei vėl gerai ištryniau. Galiausiai supyliau aliejų ir actą ir dar kartą gerai pertryniau padažą. Jei norėsite jį ilgiau laikyti reikės kelias minutes pavirti, jei suvalgysite per kelias dienas to daryti neprireiks.

Mojo Verde De Cilandro (žaliasis padažas su kalendromis)
  • 2 v.š. kalendrų sėklų (arba ryšelis šviežių kalendrų)
  • 2 v.š. džiovintų petražolių lapelių (jei naudosite šviežias kalendras jų neprireiks)
  • 4 skiltelės česnako
  • 2 žalieji aštrūs pipirai
  • 2 a.š. malto kumino
  • 150 ml. šaltai spausto alyvuogių aliejaus
  • 50 ml. vyno acto
  • 1 a.š. rupios druskos
Kadangi dabar dar nėra šviežių kalendrų naudojau jų sėklas, o žaliai spalvai išlaikyti ir džiovintus petražolių lapelius. Prieskonių grūstuvėje sugrūdau kalendras, druską ir česnakus, sudėjau pjaustytus pipirus, kuminą, petražoles ir dar kartelį gerai pertryniau. Galiausiai supyliau aliejų bei actą ir gerai išmaišiau. Šis padažas patiks kalendrų mėgėjams. Vėlgi, jei norėsite laikyti jį ilgiau, kelias minutes pavirkite.


Tikiu, kad dar kada nors sugrįšiu į Lanzarote, nes jau dabar jos ilgiuosi. O visiems keliaujantiems į Kanarus patarčiau neaplenkti šios nuostabios salos!