2011 m. rugpjūčio 17 d., trečiadienis

Cukinijų sriuba su saldaus pieno sūriu

Žinote, kas sunkiausia iš užmiesčio vasarojimo sugrįžus į miestą? O gi šviesos trūkumas. Vasara visur vienoda, bet mūsų bute saulės akivaizdžiai mažiau nei jos buvo kaime ir vasarnamyje. Tai labai aiškiai matosi vos pažvelgus pro fotoaparato objektyvą, dirbtinė šviesa niekaip neprilygsta natūraliai, o ir dienos dabar tokios apniukusios. Reikės vėl priprasti...


Iš kaimo parsivežiau visą galybę peraugusių cukinijų, jų mano uošvijoje šiemet užderėjo „nors vežimu vežk“, tiesiogine šio posakio reikšme. Cukinijas labai mėgstu, dabar jomis ir maitinamės. Šį kart viriau nuostabiai subtilią trintą cukinijų sriubą, kurią gardinau lietuvišku saldaus pieno sūriu, kuris čia labai tiko ir suteikė pikantiškumo.


  • 1 peraugusi cukinija (apie 0,5 kg)
  • 1 svogūnas
  • 250 ml grietinėlės (riebios)
  • 500 ml sultinio (natūralaus vištienos arba daržovių)
  • alyvuogių aliejaus ir sviesto (kepimui)
  • druskos, maltų juodųjų pipirų, džiovintų čiobrelių
  • 150 g saldaus pieno sūrio (geriau jau ne visai šviežio ir kietesnio)


Cukiniją nulupau, išsėklinau ir supjausčiau nedideliais gabaliukais, svogūną supjausčiau plunksnelėmis. Puode ant sviesto ir alyvuogių aliejaus pakepiau svogūną, kai jis apskrudo, sumečiau cukiniją ir kartu su svogūnais troškinau ant mažos ugnies. Kai cukinija suminkštėjo supyliau sultinį ir paviriau, kol cukinijos tapo visiškai minkštos. Visą masę supyliau į smulkintuvą ir gerai susmulkinau, tyrę pyliau atgal į puodą, o į jį grietinėlę, gardinau prieskoniais, leidau sriubai užvirti. Išjungiau ugnį ir sudėjau pusė stambiai tarkuoto sūrio, kuris sriuboje visiškai neištirpsta, o tik suminkštėja ir suteikia tirštumo, bei pikantiškumo. Sriubą pilsčiau į lėkštes, ant viršaus užbarsčiau likusio sūrio, teikiau su "Biržų duonos" grissini  duonos lazdelėmis. Čia labiausiai tiko rozmarinų skonio, lazdeles mirkėme į sriubą ir mėgavomės jaukiu maistu vėsią rudenėjančios vasaros dieną.

Skanaus.

Receptas adaptuotas pagal knygą „Sriubų enciklopedija“

2011 m. rugpjūčio 11 d., ketvirtadienis

Marinuotos agurkų salotos

Mėgstu lietuvišką vasarą su trupučiu saulės, trupučiu lietaus, uodų spiečiais ir vapsvų zyzimais... Tik kas ta vasara Lietuvoje? Beveik du mėnesiai nuo Joninių iki Žolinių? Tai kiek to džiaugsmo beliko? Tuos kelis šilčiausius ir turtingiausius vasaros mėnesius visados stengiuosi praleisti ČIA, kur bumbsi alyviniai obuoliai, juoduoja gervuogės, vejasi agurkai...


Per tuos vasaros džiaugsmus ir malonius rūpesčius kiek apleidau rašymą, gaminimo ir fotografavimo buvo sočiai, tik kompiuteris prie rankų niekaip nelipo.
Kol dar tęsiasi agurkų vakavimai ir konservavimai, noriu pasidalinti savo labai mėgstamomis agurkų salotomis, kurias gaminu iš nestandartinių ir peraugusių agurkų, kurie nepraeina „grožio konkurso“ marinavimui stiklainiuose. Salotos šaldytuve gali išbūti apie savaitę, bet pas mus jų anksčiau jau nebūna nei kvapo. Jų receptas gal kiek panašus į Eglės momofukų agurkėlius ar Neringos aštriai marinuotus agurkėlius, bet maniškiai truputį kitokie, su traškiais svogūnėliais ir lengvu obuolių actu.


  • 1 kg pjaustytų agurkų
  • 1 didelis mėlynasis svogūnas
  • 1 st. verdančio vandens
  • 0,5 st. obuolių acto (būtinai obuolių)
  • 0,5 st. cukraus
  • 1 v.š. druskos
  • petražolių arba krapų


Agurkus supjausčiau ne labai storais žiedeliais, svogūnus plonomis plunksnelėmis, susmulkinau petražoles. Obuolių actą, cukrų, druską ir verdantį vandenį gerai išmaišiau, kol nepraaušo užpyliau ant agurkų su svogūnais. Šias salotas galima valgyti jau po paros, laikau jas šaldytuve apie savaitę, labai patogu žinoti, kad skubant neberiekės ruošti salotų, o tik prasidaryti šaldytuvą ir traškinti girgždančius agurkus ir pasimarinavusius svogūnėlius. Labai skanu!

Traškių agurkų!

2011 m. rugpjūčio 9 d., antradienis

Raudonųjų serbentų drebučiai

Pagaliau sugrįžau iš ilgųjų atostogų kaime. Grįžau ne viena, o su visu kalnu stiklainių stiklainėlių, bus ką, šaltą žiemą prisiminti. Dėkui, vyro močiutei, kad dar yra ką į tuos stiklainėlius kišti... viskas sava, šviežia, ką tik iš lysvės... Gal ir vėlokai, bet dalinuosi kaime užgyventu savo turtu...


Labai klasikinė, ta raudonųjų serbentų uogienė, turbūt, anksčiau kiekvienuose namuose būdavo verdama. Pas mus jos visad labai daug buvo, vis nesuvalgydavom iki pavasario, pabodo mamai ją be reikalo virti ir gal kokias dešimt žiemų be jos gyvenom. Visai neseniai, prieš kelis metelius, taip užsimaniau tų vaikystės serbentų drebučių, tai iki dabar, kiekvieną vasarą ir vėl juos verdu, tik po ne daug, kad nespėtų atsibosti. Po visų gelfix'ų, ji tikras stebuklas, pati, be jokios pagalbos, kuo puikiausiai sustingsta, mat serbentuose pektino sočiai. Galėtų tie serbentai, pektino nors dalelę ir braškėms perleist :) Šį kart tradicinį saldžiarūgštį serbentų skonį dar vanile praturtinau...


  • 1 l. raudonųjų serbentų sulčių
  • 1 l. cukraus
  • 1 vanilės ankštis


Pilnai prinokusius serbentus paruošiau sulčių spaudimui. Sultis spaudžiau greituoju būdu su elektrine sulčiaspaude (maniškė turi 5 greičius, iš kurių pirmasis skirtas uogoms), galima ir senoviniu būdu, pavirti ir gerai per medžiagą nusunkti. Mano, kad ir išspausti serbentai, bet dar pakankamai drėgni buvo, tai supyliau juos į rėtį, kad paskutiniai sulčių lašai nuvarvėtų. Sultis lygiomis dalimis su cukrumi ir vanilės ankštimi užviriau ir paviriau apie 15 minučių. Reikėtų išbandyti, ar jau pakankamai stingsta, įpilant šaukštą uogienės į lėkštelę ir palaukiant, kol pilnai atauš. Jeigu sustingta, tai pats laikas drebučiams į sterilius stiklainėlius keliauti. Stiklainėlių iš karto užsukti nereikėtų, uogienė turi pravėsti ir pilnai sustingti, o sustingusią galima jau ir užsukti.
Dar keli kaimiški, širdžiai mieli vaizdai...



Smagaus uogienių virimo!

2011 m. rugpjūčio 4 d., ketvirtadienis

Imbierinio vyno ir mėtų arbatos kokteilis

Viena ausim girdėjau, jog šiandien, rugpjūčio 4, švenčiama tarptautinė šampano diena. Taip, taip, pasirodo, ir tokios esama. Atostogaudama kaime apie tikrą šampaną galiu tik pasvajoti, nes vietinėje parduotuvėlėje karaliauja tik ypatingai stiprūs alūs ir pigūs vynai. Na, pasitenkinsiu šiais metais tik prisiminimais apie šampaną ir pačią Šampanę. 
Neseniai gavau dovanų puikaus imbierinio vyno. Vynas tikrai neįprastas, jis pagal senas tradicijas jau nuo 18 amžiaus yra gaminamas Anglijoje iš kokybiškų razinų ir malto imbiero. Iš pirmo žvilgsnio jis man pasirodė grynai žiemos gėrimas, su saldoku razinų ir šildančiu imbiero skoniu, bet greit savo nuomonę pakeičiau, paragavusi šio kokteilio...


  • 1 st. imbierinio vyno
  • 2 st. stiprios ir šaltos mėtų arbatos
  • 2 žaliosios citrinos
  • 2 agurkai
  • šviežių mėtų lapelių
  • šaldytų ledukų


Pirmiausiai iš šviežių mėtų užtaisiau tikrai stiprią arbatą, kai ji atšalo, supyliau ją į ąsotį kartu su imbieriniu vynu, įpjausčiau agurko ir žaliosios citrinos, sumečiau mėtų lapelius ir ledukus. Gėrimą gerai išmaišiau ir pilsčiau į taures. Gaivinančiai skanu, puikiai tiko šiltai vasaros popietei.

Skanaus!

Daugiau receptų su imbieriniu vynu rasite čia.

2011 m. liepos 27 d., trečiadienis

Jautienos kepsniai ant laužo

Vasara – kepsnių metas. Laužo malonumai turi vieną rimtą trūkumą, šiltą dieną per karščius prie jų dar karščiau maistą gamint, o tada jau malonumas, tampa tikra kančia. Labai šiltomis dienomis kepimą ant laužo stengiuosi atidėt vakarui, kai saulė jau nebe tokia kaitri, bet tada išlieka rizika persivalgius naktį košmarus sapnuot :) Ech, kiek gi tos vasaros jau beliko...


Prieš keletą savaičių iš MV gavau degustacijai puikaus vyno, saugojau jį, kol galėsiu paragauti su savo mėgstamais jautienos nugarinės kepsniais, keptais ant laužo. Raudonasis Banrock Station Shiraz Mataro tinka su raudonos mėsos patiekalais ir yra prinokusių uogų, saldymedžio, cinamono, aviečių, raudonųjų serbentų skonio. Jį gamina jauna vyninė įsikūrusi pietryčių Australijoje, deklaruojanti aplinkai saugią filosofiją ir gaminanti ekologinį vyną.


Kepimui:
  • 1 kg jautienos nugarinės (būtent nugarinės, kumpis čia niekaip netiks)
  • 2 v.š. alyvuogių aliejaus
  • druskos, šv. maltų juodųjų pipirų, dž. čiobrelių
  • bryzelio rūkytos šoninės
  • šviežių dašio, rozmarino, čiobrelio ar mairūno šakelių (naudojau kalninį dašį)


Troškinimui:
  • po saują juodųjų serbentų ir vyšnių lapų
  • pusės stiklinės raudonojo vyno


Jautienos nugarinę supjausčiau centimetro storio gabaliukais ir lengvai juos pamušiau kitu peilio galu (tik lengvai, kad paplonėtų). Iš kilogramo mėsos man gavosi aštuoniolika gabalėlių, kuriuos sumaišiau su prieskoniais ir alyvuogių aliejumi. Kol kūrėme laužą mėsytė trumpai pasimarinavo (apie valandėlę). Kai atėjo laikas čirškinti kepsnius, į kiekvieną jautienos gabalėlį dėjau po šviežią kalninio dašio šakelę bei riekelę rūkytos šoninės ir gabalėlius perlenkiau pusiau, kad įdaras neiškristų. Paruoštus kepsniukus suguldžiau ant grotelių ir ant kaitrių žarijų trumpai apkepiau iš abiejų pusių, kad lengvai apskrustų. Pasiruošiau ketaus puodą (galima naudoti bet kokį puodą, kurio ne gaila statyti į laužavietę), į jį pribėriau juodųjų serbentų ir vyšnių lapų, ant pačio dugno užpyliau šlakelį raudonojo Banrock Station Shiraz Mataro vyno. Į puodą sudėjau apkepusius kepsnius ir penkioms minutėms pastačiau į laužavietę (puodą reikia uždengti dangčiu), per tą laiką vynas nugaravo ir kartu su lapais atidavė savo aromatą mėsai, kuri dar labiau suminkštėjo. Prie kepsnių pateikiau aštrias pomidorų salotas su česnakais. 
Raudonasis Banrock Station Shiraz Mataro vynas nustebino savo lengvumu ir aromatingumu, nors ir būdamas raudonas, labai jau tiko šiltai vasaros dienai. Kepsniai gavosi sultingi su kalninio dašio ir rūkytos šoninės aromatu, vynas prie jų puikiai tiko, tik gal pomidorai su česnaku permušė vyno skonį, nes jis pakankamai subtilus. Kadangi meniu prie šio vyno buvau apgalvojusi iš anksto ir dar neragavusi vyno, tai išmokau puikią pamoką, kad pirmiau reikia žinoti vyno skonį ir tik tada prie jo derinti maisto skonius. Pats vynas man labai patiko, būtinai pirksiu, nes ir jo kaina neperlipa dviejų dešimčių litų sumos.


Kūrybingo ir skanaus vyno bei maisto derinimo!

2011 m. liepos 21 d., ketvirtadienis

Lauže keptas sūris su pomidorų salotomis

Apie lietuviškus sūrius galima būtų šnekėti ir šnekėti: rūgštūs varškės, saldaus pieno, rūkyti, džiovinti, kepti, su kmynais ir kitokiais prieskoniais. Kuo jau kuo, bet savo sūriais tikrai turime didžiuotis. Vasarodami kaime gauname šviežių naminių sūrių, o ten sūrius, jei jau gamina, tai tikrai ne mažus, per kartą ar du sunku suvalgyti. Jeigu atlieka saldaus pieno sūrio koks galiukas kepame jį ant laužo, kad būtų patogiau vartyti, įsmeigiame pagaliuką. Prie tokio sūrio puikiausiai tinka aštrios naminių pomidorų salotos pagal mano Anytėlės receptą: mėsingi pomidorai iš Močiutės šiltnamio ir daug daug šviežio česnako iš gretimos lysvės...


Keptam sūriui:
  • saldaus pieno sūris (su kmynais arba be jų)
  • kelios česnako skiltelės
  • keli šaukštai alyvuogių aliejaus
  • žiupsnelis druskos ir pipirų
  • mėgstamų prieskonių (šį kart naudojau "viduržemio jūros regiono" prieskonių mišinį)
Salotoms:
  • mėsingų pomidorų
  • kelios galvutės česnakų (taip taip, ne skiltelių, o galvučių)
  • cukraus, druskos, maltų pipirų
  • balzaminio acto ir alyvuogių aliejaus


Šį kart sąmoningai prie ingridientų nenurodau kiekių, čia svarbiau idėja, o kiekvienas pasirinks kiek ir ko gaminti pats. Saldaus pieno sūrį (varškės sūris čia netiks) supjausčiau storokais gabalais, kad būtų patogu verti ant pagaliuko. Sūrį su pagaliukais sudėjau į gilesnę lėkštę, apšlaksčiau alyvuogių aliejumi, apibėriau prieskoniais, įspaudžiau česnako ir gerai rankomis įtryniau į sūrį, palikau marinuotis kelioms valandėlėms.
Per tą laiką pagaminome salotas. Pomidorus supjaustėme apie pusės centimetro storio apvaliais griežinėliais ir gražiai išdėliojome didelėje plokščioje lėkštėje. Ant kiekvieno griežinėlio pylėme po žiupsnelį druskos ir cukraus (gali pasirodyti per daug, bet jis greit ištirpsta), ant kiekvieno griežinėlio sočiai spaudėme česnako ir lengvai apipylėme balzaminiu actu ir alyvuogių aliejumi (vėlgi, kiekvieną griežinėlį atskirai). Taip paruoštos salotos turi pasimarinuoti kokią valandėlę kitą. Labai gražiai šios salotos atrodo pagamintos iš skirtingų spalvų pomidorų: geltonų, raudonų, žalių (sunokusių, bet žalios spalvos rūšies). Per tą laiką sukūrėme laužą ir laukėme kaitrių žarijų. Ant grotelių viršaus dėjome sūrį su pagaliukais ir vartėme iš visų keturių pusių, kad vienodai apkeptų. Idealiai iškepto sūrio viršus turi būti traškus ir apkepęs, o vidus minkštas. Labai skani vegetariška vakarienė prie laužo buvo, aromatingas keptas sūris su aštriomis pomidorų salotomis.


Skanaus!

2011 m. liepos 20 d., trečiadienis

Marinuoti agrastai

Šiuo metu atostogauju kaime ir stengiuosi visą uogų perteklių sukišti į stiklainius, kad tik žiemą būtų kuo džiaugtis. Agrastai, nuostabios uogos, iš jų galima ne tik uogienes virti, bet kuo puikiausiai tinka ir marinavimui. Gaunasi tokios lietuviškos alyvuogės, jau kelintus metus marinuojame, labai skanus užkandis ir kuo puikiausiai tinka prie lietuviško varškės sūrio.

  • agrastų (geriau dar nepilnai sunokusių)

Marinatui:
  • 1 l vandens
  • 1 st. cukraus
  • 1 st. acto (5%-6% stiprumo) arba 0,5 st. stipresnio acto (9%)
  • 1 v.š. druskos
  • lauro lapai, juodieji ir kvapnieji pipirai, gvazdikėliai, kalendrų grūdeliai arba kt. mėgstami prieskoniai


Šiam receptui geriausiai tinka kieti, dar nevisai sunokę agrastai, nuskabiau jų viršūnėles ir uodegėles, bei gerai juos išploviau. Agrastus subėriau į švarius iškaitintus indelius (tik nereikia pergrūsti, nes jie sutrūkinės). Iš visų ingridientų puode išviriau marinatą. Verdantį marinatą pyliau ant agrastų ir užsukusi indelius palikau aušti. Žiemą jie labai praverčia kai norisi kažko saldžiarūgščio arba užklumpa netikėti svečiai. Jie puikiai tinka prie sūrių arba kaip priedas prie salotų.


Skanių agrastų!