Keptas šamas Kanarų salų stiliumi

Šamo skonį pamenu dar nuo vaikystės. Mano senelis Nemune gaudė šamus ir jokių kitų žuvų jis nežvejojo. Mažiausiai kelis kart per metus turėdavau progos pasimėgauti riebiu ir skaniu Nemuno šamu. Senelio pagauti šamai buvo tokie dideli, kad vos tilpdavo į tarybinių laikų vonią, nes jo galva užsiriesdavo į vieną, o uodega į kitą vonios pusę. Nuostabiausia tai, kad šamai dažniausiai plaukioja poromis po du, ir senelis vos pagavęs vieną iš karto bėgdavo gaudyti antro. Tuos šamus kepdavome, rūkydavome, virdavom žuvienes, žodžiu, visai giminei užtekdavo. Nemuno šamai labai riebūs, dideli ir skanūs, gaila, kad nebelikus senelio, šamo mėsos valgyti daugiau ir nebuvo progos.

Taigi, labai nudžiugau, kai Merkio šamas pasiūlė paragauti jų išaugintą šamą. Šie šamai kiek kitokie, jie nedideli ir visai neriebūs, bet tikrai labai skanūs. Pasirodo, šie afrikiniai šamai turi ne tik žiaunas, bet ir plaučius, nes Afrikoje išdžiuvus vienam vandens telkiniui per kelias dienas jie gali sausuma pasiekti kitą. Daugiau apie šiuos šamus ir jų auginimą galite pasiskaityti čia.

Na, o aš, vis dar įkvėpta atostogų Lanzarotėje, kepiau ir pateikiau šamą Kanarų salų stiliumi su šafrano ir petražolių mojo, bei druskingomis bulvėmis papas arrugadas.

Keptam šamui:

1 šamo (maniškis buvo 850 g)

2 a.š. džiovintų pankolių (galima keisti džiovintais krapais)

2 v.š. aliejaus

šviežių svogūnų laiškų

maltų juodųjų pipirų ir druskos

Bulvėms „Papas arrugadas“:

1 kg bulvių

150 g. rupios jūros druskos

Šafrano padažui „Mojo de azafran“:

2 aštrūs džiovinti pipirai

0,5 a.š. šafrano

2 skiltelės česnako

100 ml. šaltai spausto alyvuogių aliejaus

1 v.š. vyno acto

0,5 a.š. malto kumino

1 a.š. rupios druskos

Petražolių padažui „Mojo de Perejil“:

2 v.š. džiovintų petražolių lapelių (kai bus šviežių, tai būtinai gaminsiu su šviežiomis)

5 skiltelės česnako

100 ml. šaltai spausto alyvuogių aliejaus

3 v.š. vyno acto

0,5 a.š. malto kumino

1 a.š. rupios druskos

Pirmiausiai susiradusi aštriausią peilį išdarinėjau šamą, kad turėčiau du file gabalėlius, o galvą su nugarkauliu ir uodega palikau žuvies sultiniui. Į kepimo formą įpyliau šaukštą aliejaus ir dėjau file gabaliukus, oda į apačią. Žuvies mėsą apibarsčiau prieskoniais ir apšlaksčiau šaukštu aliejaus, ant viršaus užbarsčiau kapotų svogūnų laiškų. Šamą pašoviau į įkaitusią 200 laipsnių orkaitę 20-25 minutėms.

Kol kepė šamas išviriau paruošiau papas arrugadas bulves. Vandenyje ištirpinau druską, į jį sudėjau virti gerai nuplautas, nedideles, neluptas bulves. Bulvėms išvirus, nupyliau vandenį ir jas kiek pašutinau ant mažos ugnies, kad bulvių žievelė apsitrauktų druskos šerkšnu.

Padažus gaminau prieskonių grūstuvėje. Džiovintas pipirų ankštis iš vakaro užmerkiau, kad suminkštėtų. Kiekvienam padažui skirtus prieskonius sugrūdau atskirai, o supylusi actą ir aliejų gerai išmaišiau.

Šamą pateikiau su šiltomis druskos šerkšnu apsitraukusiomis bulvėmis ir kontrastingų spalvų padažais. Šamas gavosi pikantiškas bei kiek aštrokas, man jis labai priminė atostogas prie jūros.

Skanios žuvies!

Žaliasis sumuštinis su daigintiniais

Jau kovo pabaiga. Laukiu tikro pavasario ir žalumos bei skaisčios saulės. O kad jau laukti liko nebeilgai, man primena šviežia beržų sula (kurią tekinom savaitgalį), vis garsėjantys rytiniai paukščių čiulbesiai, švieži svogūnų laiškai ant palangės ir žali daigeliai daigykloje. Ant vienos iš palangių visą kovą pūpso keli sužėlę svogūnai, o daigykloje galveles kelia pipirnės, lapiniai ridikėliai, garstyčios...

2 asmenims:

• 4 riekelės čiabatos duonos
• 1 skiltelė česnako
• 100 g. feta tipo sūrio
• daigintų garstyčių daigelių
• džiovintų, aliejuje marinuotų pomidorų
• džiovintų pipirnių daigelių
• maltų juodųjų pipirų
• alyvuogių aliejaus

Jeigu turite daigintų pipirnių ir garstyčių, tai sumuštinį pasigaminsite labai greitai.

Duonos riekeles apšlaksčiau aliejumi ir paskrudinau grilio keptuvėje (jei jos neturite, tiks ir orkaitė). Kai duona kiek praaušo įtryniau ją česnako skiltele.

Fetos sūrį sutryniau šakute ir sumaišiau su kapotais garstyčių daigeliais.

Ant duonos tepiau sūrį, dėjau džiovintų ir aliejuje marinuotų pomidorų, ant viršaus barsčiau pipirnių daigų.

Sumuštinius galima suvožti arba valgyti po vieną. Tai puiki pavasarinė užkanda.

Šį receptą ruošiau pavasariniam žurnalui oC.

Daugiau receptų su daigintiniais čia. 

Gražaus pavasario!

Prancūziški skrebučiai su džiovintais vaisiais

Greičiausiai daugelis vaikystėje kepėte baltą duoną, išmirtytą kiaušinio ir pieno plakinyje, tik tada niekas to patiekalo dar prancūzišku skrebučiu nevadino. Skaniausi jie man būdavo vaikystėje, kai nieko daugiau saldaus namie rasti nebepavykdavo, tai kepdavome skrebučius svieste, kuriuos dar gausiai apibarstydavome cukrumi. Kai suaugau, vis pasiilgdavau tų vaikystės skrebučių skonio, bet jų išsikepus, skonis būdavo jau ne toks skanus, kaip vaikystėje. Pasikeitusiam mano skoniui skrebučiai tapo per daug riebūs, o apibarstyti cukrumi ir per daug saldūs. 

Kažkur perskaičiau, kad skrebučius sėkmingai galima kepti orkaitėje, išbandžiau ir atradau naują skrebučių skonį. Skrebučiai iškepti orkaitėje nėra tokie riebūs, kaip tradiciniai kepami keptuvėje, bet jų skonis pasakiškas, ypač jei nepagailėsite aromatingų prieskonių ir skanaus įdaro. O įdarą skrebučiaums galima rinktis pagal sezoną: rudenį - obuolius ar kitus vaisius, žiemą ir pavasarį - džiovintus vaisius, riešutus, uogienes, vasarą - mėgstamas uogas. Tai universalus, paprastas ir nebrangus receptas.

2 asmenims: 

• 4 reikelės duonos skrudinimui (tinka kiek pasenusi)
• 1 kiaušinis
• 50 ml. pieno
• 2 saujos džiovintų vaisių (išmirkytų juodoje arbatoje)
• 1 a.š. vanilinio cukraus
• malto kardamono
• malto cinamono

Daugiau filmuotų receptų ieškokite portale www.pinigukarta.

Skanaus!

Skanūs įspūdžiai iš saulėtos Lanzarote salos

Jau pusė mėnesio kaip esu pradingusi. Pradingusi iš interneto platybių, bet ne iš virtuvės. Beveik prieš savaitę grįžau iš atostogų, o po atostogų galvoje dar ilgai atsipalaidavimo vėjas putė. Tai pagaliau susidėliojau visas mintis bei nuotraukas ir dalinuosi savo įspūdžiais iš saulėtos Lanzarote salos .

Šį kartą keliavome visa šeima, keturiese. Kelionės su vaikais prioritetas buvo ramus poilsis, daug jūros, saulės ir geros nuotaikos. Aptikusi pigius skrydžius į Kanarų salas ilgai abejojau, kurią gi salą pasirinkti (mat nei vienoje dar nesame buvę), bet pamačiusi šią laukinio paplūdimio nuotrauką, supratau, kad noriu būtent į Lanzarote ir kuo arčiau laukinių Papagayo paplūdymių. Nuojauta manęs neapgavo, vaizdas ten toks pats, kaip ir nuotraukoje.

Kovo mėnesis Lanzarote saloje kiek primena lietuvišką vasarą, oras +22, vanduo +18, tik saulė daug šiltesnė ir skaistesnė. Gyvenome visai netoli Papagayo paplūdimio, rytais, kol saulė ne tokia kaitri, palikę dar miegančius vaikus išeidavome pasivaikščioti po laukinius paplūdimius ir olas. Iki šiol jaučiu byrantį tarp kojų smėlį ir gaivų vandenyno dvelksmą.

Žalia spalva, nėra būdingiausia šios salos spalva (gal todėl vietiniai langines ir duris mėgsta dažyti žaliai). Ten vyrauja visi geltonumo, raudonumo ir mėlynumo atspalviai, o saulė tas spalvas dar labiau išryškina. Vulkaninės kilmės saloje daug kalnų, smėlio, požeminių olų, stiprių vandenyno bangų, potvynių bei atoslūgių ir net vienas dar gyvas ugnikalnis.

Tai vyno, jūros gėrybių bei žuvų ir ožkų sūrių sala. Vietinių daržovių pavasarį ten kiek mažoka (nors ir taip nuostabu, kad toje vulkaninėje žemėje dar kas nors auga). Vietiniai ūkininkai turguje pavasarį parduoda bulves, batatus (saldžiąsias bulves), svogūnus ir saloje užaugintas papajas bei bananus. Lanzarote saloje auginamos vynuogės, iš kurių spaudžiamas nuostabiai tirštas ir kvapnus vynas. Iš kaktusų vietiniai gamina džemą ir likerį.

Visas atostogas valgiau tik žuvį ir jūros gėrybes (stengiausi ilgam jų atsivalgyti). Kadangi buvome išsinuomavę nedidukę vilą, tai patys lauko grilyje kepėme vietines žuvis, virėme krevetes. Vieną vakarą pagal Eglės receptą gaminau karališko dydžio krevetes, jas valgėme su spaghetti makaronais (puikus receptas, labai ačiū!).

Vietiniuose Lanzarote restoranuose visuomet siūlomi patiekalai iš šviežios žuvies ir jūros gėrybių. Geriausias mano lankytas restoranas šioje saloje (maisto atžvilgiu) buvo Casa Brigita, kuriame valgiau patį geriausią, kada nors mano ragautą, tuno kepsnį su balzaminiu padažu ir saldžiomis bulvėmis, tokį dar kiek žaloką viduje, ne žuvis, o tikras dievų maistas. Tenai lankėmės kelis kartus ir kiekvieną kart mus džiugino puikus maistas, nuostabi aplinka, nuoširdus aptarnavimas ir nemokamas stiklas vietinės grappa po sočios vakarienės. Jei valgysite restoranuose, būtinai pasiteiraukite, kokie siūlomi šviežiausi šiandienos patiekalai, o dažniausiai ir klausi nereikia, nes patys padavėjai praneša iš kokios, šiandien pagautos, žuvies jie turi specialių pasiūlymų. Meniu esantys patiekalai nėra tokie švieži, todėl prioritetą visuomet atiduodavau padavėjų rekomenduotiems dienos patiekalams.

Apie Lanzarote salos vynus būtų galima visą istoriją surašyti. Visų pirma mane nustebino, kaip ir kokioje žemėje yra auginamos vynuogės. Kiekvienas vynuogių krūmelis apdėtas akmenimis, kai pagalvoju, koks milžiniškas tai darbas, o pats vynas tikrai nėra brangus, bet labai aromatingas. Turguje pas ūkininką pirkau naminį Malvasia vynuogių vyną už 4 EUR, parduotuvėje už 6-7 EUR, o vyno muziejuje už 10-11 EUR galima įsigyti tikrai puikaus vietinio vyno.

Geriausias desertas tokiame klimate, aišku, ledai. Skaniausi saloje valgyti ledai buvo užpilti padažu iš trintų migdolų išmirkytų medaus ir cukraus sirupe (reiks kada namuose išbandyti). Skaniausias saldus gėrimas – šviežiai spaustos cukranendrių sultys (ragavau pirmą kartą), labai skanios, labai saldžios ir labai aromatingos. Ir kokia gi Ispanija be saldžiųjų churro lazdelių, čia jos dar įdaromos šokoladu, todėl yra trumpesnės ir storesnės nei tradicinės.

Jeigu reikėtų išskirti vieną kokį tradicinį salos patiekalą ne dvejodama pasirinkčiau papas arrugadas su įvairiais mojo. Po šiais paslaptingais pavadinimais slepiasi paprasčiausios bulvės su įvairiais aliejiniais padažais. Gamindami papas arrugadas bulves, vietiniai jas verda labai sūriame jūros vandenyje, po to kiek pašutina, kad bulvių lupena net pabaltuoja nuo druskos. Norėdami namuose išsivirti papas arrugadas, 3 kg bulvių užpilkite vandeniu ir įberkite 0,5 kg druskos. Bulvėms išvirus jas kiek pakaitinkite be vandens, kad odelė apsitrauktų druskos šerkšnu. Nebijokite, pačios bulvės netaps labai sūrios, nes druska susikaups ant lupenos ir suteiks bulvėms pikantiškumo. Tokias bulves salos gyventojai valgo su viskuo: žuvimis, mėsa, mojo padažais.

Mojo – tai įvairūs Kanarų salų padažai gaminami iš alyvuogių aliejaus, acto, aštriųjų pipirų, česnakų ir įvairiausių prieskonių. Šiuos padažus kiekviename restorane atneša pirmiausiai, jie valgomi su papas arrugadas, žuvimi arba mėsa. Namuose jau spėjau išbandyti kelis mojo padažus iš Blanca Moreno Mendez knygelės "Mojos"...

Mojo Rojo Picon (raudonasis aštrus padažas)

• 2 džiovinti aštrūs pipirai (arba švieži, jei turite)
• 1 a.š. saldžiosios paprikos miltelių
• 1 a.š. čili miltelių
• 2 a.š. malto kumino
• 4 skiltelės česnako
• 150 ml. šaltai spausto alyvuogių aliejaus
• 50 ml. vyno acto
• 1 a.š. rupios druskos

Aš naudojau džiovintus pipirus, tai prieš tai juos apie 10 min. paviriau vandenyje. Jeigu gaminsite su šviežiais pipirais šią dalį praleiskite. Jei norite labai aštraus padažo iš pipirų neišimkite sėklyčių, jei švelnesnio, jas pašalinkite. Susmulkinau česnakus ir su druska juos gerai ištryniau prieskonių grūstuvėje, tada sudėjau likusius prieskonius ir pjaustytus išmirkusius pipirus bei vėl gerai ištryniau. Galiausiai supyliau aliejų ir actą ir dar kartą gerai pertryniau padažą. Jei norėsite jį ilgiau laikyti reikės kelias minutes pavirti, jei suvalgysite per kelias dienas to daryti neprireiks.

Mojo Verde De Cilandro (žaliasis padažas su kalendromis)

• 2 v.š. kalendrų sėklų (arba ryšelis šviežių kalendrų)
• 2 v.š. džiovintų petražolių lapelių (jei naudosite šviežias kalendras jų neprireiks)
• 4 skiltelės česnako
• 2 žalieji aštrūs pipirai
• 2 a.š. malto kumino
• 150 ml. šaltai spausto alyvuogių aliejaus
• 50 ml. vyno acto
• 1 a.š. rupios druskos

Kadangi dabar dar nėra šviežių kalendrų naudojau jų sėklas, o žaliai spalvai išlaikyti ir džiovintus petražolių lapelius. Prieskonių grūstuvėje sugrūdau kalendras, druską ir česnakus, sudėjau pjaustytus pipirus, kuminą, petražoles ir dar kartelį gerai pertryniau. Galiausiai supyliau aliejų bei actą ir gerai išmaišiau. Šis padažas patiks kalendrų mėgėjams. Vėlgi, jei norėsite laikyti jį ilgiau, kelias minutes pavirkite.

Tikiu, kad dar kada nors sugrįšiu į Lanzarote, nes jau dabar jos ilgiuosi. O visiems keliaujantiems į Kanarus patarčiau neaplenkti šios nuostabios salos!

Pastarnokų sriuba su džiovintais baravykais

Visai ne paslaptis, kad labiausiai mėgstu pirkti maistą ūkininkų turguje. Apie Vilniaus ūkininkų turgavietes ir savo patirtį, apsiperkant jose, parašiau čia.

Šį kart iš nusipirktų pas ūkininką pastarnokų viriau lengvą, bet labai skanią trintą sriubą su džiovintais baravykais. Šią žiemą stengiuosi nuolat šaldytuve turėti pastarnokų, nes labai pamėgau juos kepti orkaitėje vietoj bulvių arba pridėti jų į gaminamą bulvių košę. Labai skani daržovė, kiek panaši į morkas, tik ne tokia sultinga, kiek saldesnė ir aromatingesnė, balkšvos spalvos, kiek panaši ir į petražolių šaknis. O sriuba iš jų tai verta didžiausių liaupsių, nes labai aromatinga, maloniai salstelėjusio skonio, nekasdieniška bei dera su džiovintais grybais ir  graikiniais riešutais.

Kiek adaptuotas Nigel Slater sriubos variantas

4 asmenims:

• 0,5 kg pastarnokų
• 2 svogūnai
• sauja džiovintų baravykų
• 1,5 l daržovių sultinio
• sauja graikinių riešutų
• alyvuogių aliejaus ir sviesto (kepimui)
• druskos, pipirų, dž. čiobrelių

Pirmiausiai prieš kelias valandas iki gaminimo užmerkiau baravykus verdančiame vandenyje ir palikau išmirkti.

Nusilupau ir susipjausčiau svogūnus bei pastarnokus.

Ant sviesto ir alyvuogių aliejaus sriubos puode pakepiau pjaustytus svogūnus, kai jie apkepė sudėjau pjaustytus išmirkusius baravykus. Dalį apkepusių baravykų atidėjau (sriubos apibarstymui).

Į puodą su grybais sudėjau pjaustytus pastarnokus, lengvai juos apkepiau, tada supyliau sultinį. Pastarnokus viriau apie pusvalandį, kol tapo visai minkšti. 

Kiek praaušusią sriubą sutryniau trintuvėje iki kreminės masės ir pyliau atgal į puodą, skaninau druska, pipirais, čiobreliais ir dar kartą užviriau. Jei sriuba gavosi per tiršta galite ją atskiesti sultiniu.

Sriubą pilsčiau į indelius, ant jos viršaus dėjau po šaukštą keptų grybų ir barsčiau kepintais graikiniais riešutais. Valgėme su duonos lazdelėmis, labai šildanti ir soti sriubytė.

Skanios sriubos!

Priešpiečiai į darbą: burokėlių salotos su skirtingais sūriais

Ar nešatės priešpiečius iš namų į darbą? Mano manymu, tai puikus būdas ne tik valgyti kokybišką naminį maistą darbe, bet ir kiek sutaupyti. Šį kart dalinuosi trimis burokėlių salotų receptais su skirtingais sūriais. Jei šaldytuve turite iš anksto išsikepę burokėlių, tai ryte iš jų be vargo pasigaminsite salotas. Trys burokėlių salotų variantai: su feta ir graikiniais riešutais - graikų virtuvės mėgėjams, su mocarela ir pinijų riešutais - italų maisto gerbėjams, o su tradiciniu varškės sūriu, linų sėmenimis ir sėmenų aliejumi - tikram lietuviškam skoniui. 

Burokėliai su mocarelos sūriu

• 1 keptas burokėlis
• 1 mocarelos sūris
• 1 sauja pinijos riešutų
• alyvuogių aliejaus
• džiovintų bazilikų
• druskos, maltų juodųjų pipirų

Burokėlių – fetos sūrio salotos

• 1 keptas burokėlis
• 50 g fetos sūrio
• 1 sauja graikinių riešutų
• 1 sauja daigintų ridikėlių
• graikinių riešutų aliejaus
• 1 v.š. citrinos sulčių
• druskos, maltų juodųjų pipirų

Burokėlių salotos su varškės sūriu

• 1 keptas burokėlis
• 50 g. varškės sūrio
• 1 sauja pipirnių
• 1 sauja linų sėmenų
• sėmenų aliejaus
• druskos, maltų juodųjų pipirų

Daugiau filmuotų receptų ieškokite portale pinigukarta.lt

Skanių priešpiečių!

Topinambų salotos

Kuo labiau pavasaris artėja, tuo man labiau norisi išsinerti iš šiltų rūbų ir iššokti iš jau pabodusių sunkių batų. O kartu nusikratyti nors kelis per žiemą, po šiltais rūbais, priaugtus kilogramus. Greičiausiai ne aš viena čia tokia, artėjant pavasariui užsirašiusi į sporto klubą ir nusprendusi bent jau po Užgavėnių valgyti daugiau sveiko ir lengvo maisto. Nežinau, kaip ilgai to pažado laikysiuosi, bet pabandyti juk visuomet galima.

Su kiekviena šiltesne diena vis labiau ima raukšlėtis ir džiūti vietinės, dar rudenį surinktos daržovės. Nors viena tokia bulvinė saulėgrąža nuostabi tuo, kad jos galima ankstyvą pavasarį pasikasti lysvėse, jei žemė jau nėra įšalusi. Ūkininkų turguje šių šakniagumbių dar vadinamų topinambais galima nusipirkti visą žiemą ir ankstyvą pavasarį. Kažkaip man susidarė įspūdis, kad mūsuose ši daržovė dar nėra labai populiari, daugelis ją aplenkią galvodami, kokios gi čia šaknelės iš bobutės daržo. O šios riešutų skonio šaknelės dar vadinamos Jerusalem artichoke ir jau senokai valgomos senąjame žemyne, o šiuo metu išgyvena tikrą atgimimą vakaruose, su jais verdami risotto, trinamos sriubos, gaminamos salotos. Žodžiu, senos geros daržovės atgimimas. Nors šiuos gumbavaisius labai sveika valgyti, jie turi tokią bjaurią savybę, vos tik nulupami iš kart ima tamsėti. Ruošiant salotas juos reikėtų kuo greičiau užpilti citrinų sultimis, kurios sustabdys spalvos keitimąsi. Kiek žinau, šios daržovės labai draugauja su jūrų gėrybėmis, žuvimis, kietaisiais sūriais, riešutais ir citrinos sultimis.

Iš topinambų šį kart pagaminau lengvą užkandį - salotas. Tai visai ne receptas, o tiesiog skani idėja.

• 0,5 kg topinambų
• sauja graikinių riešutų
• 2 v.š. graikinių riešutų aliejaus
• 2 v.š. citrinos sulčių
• druskos, pipirų
• daigintų pipirnių arba žalių čiobrelių (papuošimui)

Topinambus nulupkite ir plonai supjaustykite daržovių skustuku, bei kuo greičiau užpilkite citrinų sultimis. Sausoje keptuvėje pakepinkite graikinius riešutus ir užbarstykite ant topinambų. Skaninkite druska, pipirais, užpilkite graikinių riešutų aliejaus ir puoškite čiobreliais ar pipirnėmis. Pateikite iš karto.

Labai skanios traškios riešutų skonio salotos.

Skanaus!