Seniai esu pastebėjusi tendenciją, kad daugiausiai fotografuoju, kai jaučiuosi laiminga. Turiu begalę nuotraukų iš kelionių, kurių metu jaučiu vaikišką pažinimo džiaugsmą, ir tai suteikia tiek laimės. Pamenu, kaip ką tik gimusius savo vaikus rengdavau vis naujais rūbeliais, kaip kokias lėlytes, ir fotografuodavau, fotografuodavau, saldi jaunos mamos laimė... Virtuvėje visados jaučiausi laiminga, gamindama maistą galėjau atskleisti savo kūrybiškumą, kurio man taip trūko kitose gyvenimo srityse, nes ekonominis išsilavinimas tvirtai pastatė ant žemės, viskas tapo logiškai išskaičiuota ir racionaliai išmąstyta.
Prieš keletą savaičių pradėjau mokytis fotografijos pagrindų... ir supratau, kad visiškai nemoku fotografuoti. Visos mano geriausios nuotraukos padarytos nuojautos ir atsitiktinumo dėka. Dabar savo nuotraukose tematau ne vietoje iškritusius šešėlius, blikus, nesuvestą ryškumą, nenatūralias spalvas... Kelias savaites visiškai negalėjau fotografuoti, nes rezultatas vis nuvildavo ir niekaip nesisekė praktikoje taikyti išmoktų pamokų. Dabar jau vėl pradėjau... fotografuoju... mokausi.
O kol aš mokausi, pavasaris nestovi vietoje, vis eina sparčiais žingsniais į priekį, jau ir vyšnios baigia nužydėti, ir jaunos dilgėlės į pabaigą. Praeitą savaitę su dukrą eidama pasivaikščioti į Vingio parką sutikau moterį, avinčią bėgiko bateliais ir rankoje nešančią permatomą maišelį pilną dilgėlių. Tada ir aš parke išsitraukiau savo pirkinių maišelį bei Neries pakrantėje prisirinkau gražiausių dilgynių, nes staiga užsimaniau dilgėlių sriubos.
Sriubai:
- 10 vid. didumo nuskustų bulvių
- 5 vid. dydžio supjaustytų svogūnų
- 1 l sultinio (naudojau daržovių ekologišką)
- 1 st. riebios grietinėlės
- maišelio jaunų dilgėlių (pririnkau apie 200 g)
- druskos, pipirų, dž. čiobrelių
- sviesto (kepimui)
- mėgstamos juodos duonos
- aliejaus (aptepimui)
- labai smulkiai pjaustytų česnakų (apibarstymui)
Sriubos puode ant sviesto iki geltonumo pakepiau svogūnus, tada sumečiau supjaustytas ketvirčiais bulves ir trumpai apkepiau kartu su svogūnais, supyliau sultinį, uždengiau puodą ir viriau ant mažos ugnies kol suminkštėjo bulvės. Dilgėles nuploviau, nuplikiau verdančiu vandeniu ir supjausčiau. Kai bulvės jau buvo beveik išvirusios sudėjau dilgėles, prieskonius ir trumpai paviriau. Gautą viralą virtuviniame kombaine išmaišiau iki vientisos masės, ir vėl supyliau atgal į puodą, gardinau grietinėle ir užkaitinau iki virimo. Jei sriuba gavosi per tiršta, galima praskiesti dar papildomai sultiniu. Kol virė sriuba, pasigaminau juodos duonos skrebučius. Duoną supjausčiau vienodais kubeliais ir subėriau ant kepimo popieriumi išklotos skardos. Duonos gabalėlius teptuku aptepiau aliejumi ir apibarsčiusi smulkiai kapotais česnakais dar papildomai pavarčiau rankomis, kad vienodai pasiskirstytų aliejus su česnakais. Kepiau vidutinio karštumo orkaitėje, kol tapo traškūs, kelis kart pamaišydama (ataušę traškučiai tampa dar traškesni, taigi neperkepkite). Mėgavausi žaliu dilgėlių sriubos skoniu ir traškiais lietuviškos duonos skrebučiais. Beje, mano vyras nemėgsta trintų sriubų, bet ši jam labai patiko.
Skanaus!
Niam ta spalva taip gardžiai atrodo. Nors niekad neragavau dilgėlių - kai dilgina neatrodo, kad maistui tiktų :]]
AtsakytiPanaikintiIndre, dar ir kaip jos maistui tinka, jaunos labai švelniai dilgina, o nuplikytos visai ne. Tikiu, jei paragautumei, tikrai patiktų.
AtsakytiPanaikintiReiks susikaupti ir gal vėliau kada :]]
AtsakytiPanaikintiPer bėdas taip ir neparsivežiau dilgėlių iš Druskininkų:(
AtsakytiPanaikintiBet jau sriubytės spalva Rennie, labai gražiai ir skaniai atrodo sriubytė:)
O dėl fotografavimo, nežinau ar Tau reikia patarimo, bet įsikišiu:). Nesu specialistė, bet šiek tiek nusimanau apie kompozicijos reikšmę lape, todėl manau, kad didelę vykusios fotografijos reikšmę lemia būtent ji, žinoma taip pat svarbu apšvietimo kokybė, ryškumas ir t.t. Tai ir patariu Tau Rennie didelį dėmesį skirti būtent į kompoziciją, nesvarbu kas būtų fotografuojama, ar žmogus, ar maistas, ar peizažas, gamtos lopinėliai, jei sudėliosi gražią vykusią kompoziciją didelis procentas, kad fotografija bus vykusi:)
Taigi sėkmės Tau toliau tubulėjant:)
Sriuba tikrai dailiai pavasariškai žalia. Man patinka dilgėles maišyti į rūgštynių sriubą :)
AtsakytiPanaikintiO kur/ ar iš ko/ kaip mokotės fotografuoti? :)
AtsakytiPanaikintiO man kažkaip baisu atrodo rinkti dilgėles iš bet kur. Kai turi savo žemės sklypą kur jos auga, kitas reikalas, bet pakelėje pamatęs juk neskinsi. Ar mano požiūris neteisingas? Kaip ten iš tikrųjų yra? :)
AtsakytiPanaikintiPamiršau dar pagirti, kad sriuba atrodo labai pavasariškai ir skaniai!
AtsakytiPanaikintiReda, pirmą apšvietimo pamoką jau išmokau, tiesioginė šviesa geriausiai perteikė šios sriubos spalvą, kurią ir stengiausi akcentuoti. Pritariu, kad kompozicija yra viena svarbiausių fotografijoje, bet siekiant geros kokybės, reikia išmokti dar daug techninių dalykų ir subtilybių. O dilgėlių dar gali spėti pasirinkti ir savo miesto parkuose, bei miškeliuose. Sėkmės!
AtsakytiPanaikintiAusrra, reikės išbandyti tavo variantą su rugštynėmis, jaučiu skanu būtų.
Fotografijos mokausi fotomokykla.lt, turėsiu 12 pamokų.
Aš išklausiau 7 valandų fotografijos kursą Nikon School Class ir supratau, jog nieko nemoku. Žmonės 20 metų mokosi fortografuoti, o labai dažnai sėkmę lemia atsitiktinumas. Vieno dėstytojų (TIMES fotografo) žodžiais tariant: "Šiuolaikinėje skaitmeninėje fotografijoje mažiau laiko praleidi prie pasiruošimo fotografijai: kompozicijos sudarymui, apšvietimo derinimo ir t.t., bet ilgiau sėdi prie nuotraukų atrankos. Geri fotografai irgi daro daug nevykusių fotografijų, jų išskirtinumas nuo nevykėlių fotografų yra tas, jog jie nerodo savo blgų nuotraukų."
AtsakytiPanaikintiRennie, jau tai, kad tu matai savo nuotraukose kazusus,- tai profesionalumo ženklas. Aš tavo nuotraukose matau tik tobulybę, o jau apie skrandžio ilgesingus spazmus net nenoriu kartotis.
Renata, kad į sodybą specialiai važiuoti 150 km dilgėlių skinti ne visados išeina. Bet juk Vingio parke automobiliai nevažinėja, pasirinkau tokią nuošalesnę vietelę netoli upės. Rinkti dilgeles kur papuola tikrai nepatariu, bet parkuose ir pamiškėse, kur nėra automobilių tai, manau, galima. O sriubytės spalva ir man labai patiko.
AtsakytiPanaikintiAčiū, Segebute. Pritariu, kad fotografai irgi visokių nuotraukų pripyškina, tik jie aiškiai prastas nuo gerų atskirti moka, o dar jas ir pagražinti moka. Na, aišku, ir technikos bei objektyvų jiems pavydėti būtų galima, bet visų labiausiai patirties ir ilgos praktikos.
AtsakytiPanaikintiO man labai jau skanios tavo improvizacijos mišrainių ir salotų tema.
Labai panašią sriubą darau rudenėjant, tik įdedu moliūgo gabaliuką :)
AtsakytiPanaikintiO aš maniau, kad tik jaunos dilgėlės maistui tinkamos, vėliau renku tik arbatai.
AtsakytiPanaikintikam reikia tvilkyt? Juk visas gerumas dingsta.
AtsakytiPanaikintiKad ir jaunos dilgėlės vis tiek kiek "kandžiojasi", nuplikinimas jas padaro patogesnias pjaustymui. O, sriuboje juk jas vis tiek reikia užvirti, tai koks skirtumas anksčiau ar vėliau bus išvirtos :)
PanaikintiAčiū už receptą! Kad valgytų ir vyras, dar patobulinau jį, įdėdama dar apie 50 g lengvai rūkyto kumpio (jį apkepinau svieste kartu su svogūnais ir česnako skiltele). Gavosi super! :)
AtsakytiPanaikintiSkanus patobulinimas. Mano vyrui irgi patiktų :)
Panaikinti