Keptos žvynabudės

Yra tokie grybai – žvynabudės, beje labai geri ir skanūs grybai. Neragavusiems žvynabudžių, patariu neišsigąsti apgaulingos ir musmires panašios jų išvaizdos. Čia kaip tik tas atvejis, kai negalima apie vidų vien tik iš išvaizdos spręsti. Žinantys ir valgantys šiuos grybus, greičiausiai nuris seilę ir man paantrins, kad keptos žvynabudės labiau primena keptus mėsos eskalopus nei grybus.

Šių grybų prisigrybavau prie pat vasarnamio, net ir į mišką eiti nereikėjo. Jie dažniausiai pradeda augti rugpjūčio pabaigoje bei dygsta visą spalį. Ne veltui žvynabudės skėtinėmis vadinamos, jų kotas toks pats ilgas, kaip skėčio, o išsiskleidusi kepurė primena išskleistą didelį lietsargį. Žvynabudžių kotų niekas nevalgo, bet va tos, išsiskleidusios ir mėsingos kepurės, tai tikras skanumėlis. Šie grybai, kaip pievagrybiai, jų nereikia prieš tai apvirti, jiems tiesus kelias į keptuvę.

2 asmenims:

• 2 didelės žvynabudės
• 2 kiaušiniai
• 4 v.š. džiūvėsėlių
• 4 v.š. miltų
• druskos, maltų juodųjų pipirų ir džiovintų čiobrelių
• aliejaus arba sviesto kepimui (naudojau vynuogių kauliukų aliejų)

Pirmiausiai nuo sausų žvynabudžių kepurėlių peiliuku nuskutau žvynelius, o jų kotus išmečiau. Grybus nuploviau po tekančiu vandeniu ir supjausčiau kepurėles į 12 dalių (maniškės buvo tikrai didelės).

Išplakiau kiaušinius su druska ir pipirais. Žiūvėsėlius sumaišiau su džiovintais čiobreliais.

Pjaustytus grybus merkiau į kiaušinių plakinį, po to į miltus ir vėl į kiaušinio plakinį, o galiausiai apvoliojau džiūvėsėliuose.

Taip paruoštus grybus kepiau vynuogių kauliukų aliejuje, nes jis, mano nuomone, mažiausiai susigeria į kepamą maistą. Labai skanu žvynabudes kepti ir svieste.

Grybus kepiau iš abiejų pusių ant vidutinio karštumo ugnies, kol grybai gražiai apskrudo. Iškepusius grybus sudėjau ant popierinio rankšluosčio, kad susigertų riebalų perteklius.

P.S. Labai skani grybų užkanda, nuo stalo ji dingo akimirksniu, net padažo nespėjau paruošti.

Skanių žvynabudžių!